Vasara jau persirito į antrąją pusę. Po tokio intensyvaus birželio turėjome šiek tiek ramesnę, tačiau vis tiek kupiną patirčių liepą. Nors orai nedažnai džiugino vasariška šiluma ir giedru dangumi (dėl to netgi vieno renginio vieta buvo koreguojama!), bet mums tai nesutrukdė dalintis dainomis, šokiais, tarmiškais pasakojimais bei žiniomis apie visus Lietuvos etnografinius regionus su Bijotų, Palomenės bei Ukmergės bendruomenėmis.
Liepos 19 dieną atvykę į Bijotus, turėjome nemažai laiko pasigrožėti nuostabia aplinka bei paskanauti Bijotų krašto kugelio ir naminės giros. Bevalgant ir besišnekučiuojant akys užmatė festivalio mugėje esančią loteriją, kurioje už simbolinę kainą buvo galima išsirinkti Vokietijoje neatsiimtą siuntą, nežinant, kas jos viduje. Atsirado susidomėjusiųjų ir iš mūsų ansamblio – kelios ratiliokės grįžo į užkulisių palapinę nešinos ryžių virimo puodu ir šildytuvu. Saugiai palikę laimikius, pasiruošę ir susikaupę žengėme į sceną, kur Bijotų dvaro festivalio žiūrovams pristatėme po pasakojimą, dainą ir šokį iš kiekvieno etnografinio regiono. Įdėmiai išklausę senojo folkloro, bijotiškiai ir svečiai dar sulaukė „DJ Kaziuko“ dainų, kurios paakino juos pakilti iš savo vietų ir šiek tiek pajudėti šokio žingsneliu. Į Vilnių grįžome geros nuotaikos ir tradiciškai autobuse dainuodami dainas.
Po beveik savaitės, liepos 25 dieną, vėl autobuse skambėjo dainos – tik šį kartą važiuojant į Vasaros šventę Palomenėje. Čia labai smagiai sutiko ir dzūkiškai (mano širdžiai miela tarme) mus pristatė renginio vedėja, kuri netgi ant scenos pranašavo: „Jeigu šitie ratiliukai neišvažiuos į „Euroviziją“, tai mes niekad jos nelaimėsim.“ Panašiai kaip ir Bijotuose, Palomenėje supažindinome žiūrovus su visų regionų ypatumais: skirtingu skambesiu, kostiumų įmantrumais, šokių subtilybėmis. Jau beveik visai sutemus, prasidėjo vakarėlis su „DJ Kaziuko“ dainomis. Publika nenorėjo sustoti, tad teko atiduoti visą dar turimą energiją ir dainą „Apkabyk“ sudainuoti du kartus.
Liepos mėnesį vainikavo labai jaukus pasidainavimų vakaras Ukmergėje, kuris iš tikrųjų turėjo vykti Ukmergės piliakalnio papėdėje, tačiau dėl blogų oro sąlygų buvo perkeltas į kultūros centrą. Tai visiškai nepaveikė renginio atmosferos ir kaip tik, sakyčiau, dar labiau sustiprino bendruomeniškumo jausmą. Su ukmergiškiais kartu sudainavome įvairių vietovių bei tematikos dainų: Nepriklausomybės kovų bei patriotinių, kurios metų pradžioje skambėjo atvirose repeticijose „Valanda su RATILIO“ (užsiėmimus, beje, tęsime ir rudenį), vestuvių dainų, sugiedojome sutartinę, kelias dainas papuošėme kankliuodami. Iš Ukmergės grįžome ne tuščiomis rankomis – buvome apdovanoti gėlių puokštėmis, pilnu dubeniu didžiulių trešnių bei minkštutėliu šakočiu.
Tai pirmieji mano metai „Ratilio“ ansamblyje ir per juos išmokau neįtikėtinai daug, susipažinau su fantastiškais žmonėmis bei patyriau neužmirštamų nuotykių. Vien tik per liepos mėnesį aplankiau tris Lietuvos kampelius, kuriuose niekada dar nebuvau buvusi, ir kiekvienas mane savaip sužavėjo. O juk iki naujojo sezono dar laukia „Ratilio“ kūrybinė stovykla Pasvalio ir Biržų krašte!
Evija
Bijotų dvaro festivalio, Ukmergės kultūros centro ir „Ratilio“ archyvų nuotr.
