Man visad buvo labai įdomus karo menas. Ir kartą, skaitydamas vieną garsiojo mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygą, atkreipiau dėmesį į įdomų klausimą, besisiejantį su juo ir mūsų istorija. Kodėl gi, tyrinėdamas senovės baltų kultūrą klausė autorius, prūsai, nors ir aukštos kultūros, buvo užkariauti per keletą dešimtmečių, latviai taip pat, o lietuvių gentys juos puolusius priešininkus įveikė, suformavo savo valstybę ir išplėtė savo žemes? Yra keletas veiksnių, lėmusių tokius įvykius, tačiau, kalbant apie svarbiausius, G. Beresnevičius pateikia atsakymą, kuriame iškyla lietuvių kultūros savitumas ir jo įtaka karo menui. Remiantis mus pasiekusiais duomenimis galima pagrįstai teigti, jog prūsai buvo teokratai, jų visuomenė rėmėsi stipria žynių valdžia. Nors ir savaip turtinga ir prasminga, tam tikrais tautos istorijos momentais tokia santvarka dėl savo lankstumo stokos ir negebėjimo greitai reaguoti į iššūkius gali kultūrai reikšti pražūtį. Lietuviai buvo kitokie. Anaiptol nestokodami dvasingumo, populiariojoje kultūroje gana dažnai ir visai nepagrįstai priešinamo karingumui, mes buvome, ir esame, velniškai geri kariai. Tai lėmė ir savitą lietuvių būdą, kultūrą ir dinamiškesnę visuomenės sąrangą, kitokį sambūvį tarp žmonių; iš to išaugo mūsų Lietuva.
 
Dvasingumo, išminties ir karybos sąryšis yra gilus. Neatsitiktinai tokios asmenybės kaip Sokratas, garsusis antikos filosofas, tapęs kertine Vakarų kultūros asmenybe, ar Bodhidharma, rytų išminčius, atnešęs čan budizmą į Kiniją, buvo kariai. Juk karys gyvena ypatingoje erdvėje – jis turi glaudų ryšį ir su žmogaus gyvenimo ribomis, ir amžinybės plotme, ribų peržengimu, begalybe.
 
Toje erdvėje taip pat yra daug vietos menui ir dainai. Garsūs kariai indoeuropiečių tradicijoje neretai pasižymi ir poetiniu talentu bei gebėjimu dainuoti. Taigi daina pasirodo kaip vienas iš būdų save sustiprinti, kirsti erdvę ir laiką, susiejant save su praeityje gyvenusiais, taip pat rasti ryšį ir su gyvaisiais. Tokiomis dainomis lapkričio 25-ąją skambėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, kurioje ansamblis „Ratilio“ surengė koncertą, skirtą Lietuvos kariuomenės dienai. Ten nuskambėjusių dainų grožis, įvairovė ir atlikimo būdai darsyk puikiai atskleidė karinių dainų ir jas jaučiančios dvasios stiprybę bei išsakė žmonių, dainuojančiųjų ir klausytojų, praeities ir šiandienos, mintis bei jausmus.
 
Prof. A. J. Greimas yra rašęs, jog pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose paminėtos lietuvių kariaunos, yra pažymima jų vėliavų gausa. Užrašytas netgi epitetas – „gausiavėliaviai lietuviai“. Žodžio „vėliava“ daryba ir prasminis laukas panašus į žodžio „broliava“ – abu jie nusako kažko daugį. Vėliavos atveju – dvasių, vėlių. Tad lietuvių kariuomenės buvo iš dvasių – gyvųjų ir mirusiųjų. Savo protėvius ir mirusiuosius lietuviai pasiimdavo su savimi ir semdavosi iš šio ryšio stiprybės ir jėgų. Panašią galią turi ir lietuvių dainos, per šimtmečius kurtos ir dainuotos, reikšmingos ir praeityje, ir šiandien, mums.
 
Vladas
 
Koncerto „Žalnierėliu pargrįšiu“ akimirkos

Artimiausi renginiai

<<  <  Lapk. 2025  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
       1  2
  3  4  5  6  7  8  9
10111213141516
17181920212223
24252627282930

Naujausi leidiniai

Go to top