×

Įspėjimai

Pervadinti nepavyko
Nepavyksta rasti pradinio failo

Ansamblio „Žvejytės“ kostiumų detalės (A. Sidabraitės nuotr.)

Sekmadienis, rugpjūčio 27-oji, pavakarys.

Jau ne sykį įsitikinau, kad po kelionės išsikrauti daiktus užtrunka žymiai ilgiau nei juos išvykstant susikrauti. Ruošiantis išvykti apie daiktus galvoji labai praktiškai: reikės tiek ir tiek marškinėlių, nes bus šilta, dar pasiimsiu šitas kelnes ir batus, nes eisim į gamtą, dar tą ir aną – visko turėtų pakakti. O štai kai parvažiuoji ir viską turi išimti, prie visų daiktų dar prisideda ir parsivežti įspūdžiai. Ir dabar, grįžusi iš ansamblio stovyklos Svencelėje, tvarkausi mantą ir vis stabteliu: iš striukės pabyra Juodkrantės smėlis, vienų kelnių kišenėje randu pluoštelį pelkėse nusiskintų gailių, o čia dar marškinių rankovėje likęs per šokius skolintas žiogelis. Visi šie daiktai ir su jais susiję prisiminimai susideda į savotišką kelionės dienoraštį; darsyk grįžtu į ką tik praėjusias dienas.

***

Pamokos harmonija (A. Sidabraitės nuotr.)

Pirmadienis, rugpjūčio 21-oji. Šišioniškiški skaitiniai ir itališkos lauktuvės.

Instrumentų ir ratiliokų pripildytas autobusas iš Čiurlionio gatvės pamažu pajuda į kasmetinę „Ratilio“ stovyklą, šiemet prieglobstį radusią Svencelėje. Priešaky kelias ilgas – žmonės miega, skaito arba žaidžia „Sugedusį telefoną“ – nuotaika kol kas labiau atostogiškai tingi nei stovyklinė. Visi kiek prasijudina autobusui pasiekus kelionės tikslą – „Pamario burę“: čia pasitinka anksčiau atvykę ansambliečiai, prasideda kraustymasis į kambarius, instrumentų dalybos ir pirminė pažintis su stovyklaviete. Netrukus į salę paskaitai apie vietinius gyventojus bei jų tarmę sukviečia visų išsiilgtoji ansamblio draugė, puikioji Klaipėdos krašto ambasadorė Virgina Asnauskienė. Šišioniškių tarmės žodžiai dėl neįprastumo iš pradžių dar kiek komiškai suskamba kitų regionų atstovų lūpose, bet vėliau, ausiai ir liežuviui labiau apsipratus prie minkštų l ir apskritai pusiau vokiško skambesio, jie ištariami vis taisyklingiau, vis feiniau ir, kaip ir pati Virgina, ima lydėti mus visą ateinančią savaitę. Ak zo!

Po vakarienės iš Klaipėdos krašto trumpam nusikeliam į prieš porą savaičių lankytą Sardiniją, iš kurios parsivežtomis lauktuvėmis bei įspūdžiais dalijamės su ten buvusiais ir nebuvusiais. Užsikuria ir pora sardų šokių ratelių, išmoktų iš vietinių, o Mia su Adele dar parodo kelis itališkus rankų gestus – iškalbingiau už tūkstantį žodžių.

Pirmoji stovyklos diena baigiasi su kažkur tolumoje vos girdimu pradedančiųjų smuikininkių griežimu. Sveiki atvykę į „Ratilio“ kūrybinę stovyklą!

Edukacija Hugo Šojaus muziejuje (A. Sidabraitės nuotr.)

Antradienis, rugpjūčio 22-oji. Sol sol pauzė pauzė.

7:20 val. Į mankštą žadina vakarykščio užsidegimo nustatytas žadintuvas. Šalta, drėgna, ne-no-riu. Nuvyti paskutinį sapną ir atsikelti vis dėlto šiaip taip pavyksta, pėdinu į dar rasotą pievą, kur jau susirinkęs nemažas būrelis ankstyvo ryto entuziastų su trenere Agne priešaky, ir sveikinam saulę.

Jeigu po mankštos ir būtų likusios kokios mieguistumo užuominos, jas visiškai išsklaidė Rūta Vildžiūnienė, Laimos Burkšaitienės kartos ratiliokė, LMTA docentė, atvykusi papasakoti apie Lietuvos etnografinių regionų muzikos kalbos bruožus. Nors papasakoti čia žodis ne visai tinkamas – daugybė pavyzdžių buvo pačios Rūtos išdainuota, įtraukiant ir mus į įvairių konsonansų ir disonansų paieškas. Dar truputį pakalbėję apie balades, kartu sudainavom kelias dainas – kaip mano mama pasakytų, net dūšia nusišveitė.

Ragaujam kafiją su pyragu (A. Sidabraitės nuotr.)

Popiet dar viena ekskursija, šįkart su gide Živile Skirkevičiene, po Rusnę ir Šilutę. Ryškiausiai iš to pasivaikščiojimo atsimenu prie Rusnės liuteronų bažnyčios esančią liepų alėją – medžiai vėjo gerokai palenkti, bet nenulaužti, iki dabar saugantys iš karo negrįžusių vyrų atminimą. Šilutėje susipažinę su ten veikusio turgaus istorija ir dar keliomis miesto įdomybėmis, atsiduriame Hugo Šojaus muziejuje, kuriame vėl šišioniškių tarmės supami degustuojame vietinę kafiją su pyragu, o paskui dar pasivaikštome lydimi mūsų buvusios bendražygės Loretos Stoliarovienės ir jos pasakojimų.

Dienos vakaras ypatingas: ne tik su gimtadieniu sveikiname mūsų brangų ansamblietį Irmantą, bet ir vyksta savotiškos ką tik į Lietuvą atkeliavusios naujos bandonijos krikštynos – kiekvienas nors kiek bandoniją valdantis ratiliokas gauna pagroti naujuoju turtu. Man bandonijos pamaigyti tąkart neteko, bet gavau kitą muzikinę užduotį – iki penktadienio išmokti pūsti ragą ir pataikyti į švarią sol; sėkmės man ir ramybės kaimynams.

Popietė su ansambliu „Žvejytės“ ir puikiąja V. Asnauskiene (A. Sidabraitės nuotr.)

Trečiadienis, rugpjūčio 23-oji. Bėki, laivuži.

Šiandienos vinis – susitikimas su Virginos vadovaujamu Drevernos folkloro ansambliu „Žvejytės“. Ansamblietės mums prižėrė šišioniškių tarmės perlų, primokė Klaipėdos krašto šokių, žaidimų (tikriausiai ne tik man labiausiai įsiminęs žaidimas – „Duok garo“ su šmaikščiu ugnies pamėgdžiojimu u-ti-ti-ti u-ti-ti-ti) ir neleido nė minutei tinginiauti – puiki praktika mums patiems, kaip vesti vakarones. Patrypę Jono Gižo sodybos veją ir apžiūrėję muziejinę ekspoziciją, vieni tęsė kūrybinį darbą dažydami vėtrungę ir maišelius, o kiti kaip katinukai gulėdami ant pievutės kaitinosi popietinėje saulėje.

Vėtrungių dirbtuvės (A. Sidabraitės nuotr.)

Dar vieną progą pailsėti ir pamedituoti suteikė pasiplaukiojimas laivu mariose. Monotoniškai burzgia motoras, laivas skrodžia bangas, vienoje pusėje girdisi Virginos pasakojimai, kitoje – ratiliokų dainuojamos pamario krašto dainos; o dar kafija su pyragu! Tikrai galima darsyk pakartoti: nugi nastajaščius rojus žamėj!

Vakarą, kaip ir kitus prieš tai, užbaigia kaukų programos repeticija, pakampėmis išsibarsčiusių ratiliokų tylesnės arba garsesnės pastangos išmokti groti pasirinktais instrumentais ir ruošimasis stovyklos koncertui. Einant gulti galvoje pakaitomis keičiasi „Aukso galvos“ ir Gronau polkos melodijos. Šypteliu – visiška tyla esant stovykloje būtų mažų mažiausiai keista.

Ant Ventės rago molo (A. Sidabraitės nuotr.)

Ketvirtadienis, rugpjūčio 24-oji. Bangų (ne)nublokšti.

Stovykla persivertė į antrąją pusę. Į mankštą, tiesa, keltis ne lengviau, bet šiokia tokia geroji rutina atsiranda: mankšta, pusryčiai, paskaitos, pietūs, ekskursijos, vakarienė, muzikavimas – ko ne vydūniška sveikatingumo programa?

Šiandien paskaitą apie kuršininkų kalbą ir pamario šnektas skaito Dalia Kiseliūnaitė. Paskui vyksta dokumentinio filmo „Išbarstyti žodžiai“ peržiūra; tai filmas apie tris žvejo sūnus, brolius Sakučius, gimusius Nidoje, gyvenimo nublokštus į Švediją, bet vis dar kalbančius savo gimtąja kuršių kalba.

Aukštumalos pelkėje (A. Sidabraitės nuotr.)

Popiet vingiuotu medinių lentų takeliu apeiname Aukštumalos aukštapelkę. Einant gera šnekučiuotis ir sustoti kone prie kiekvieno mažytėmis saulašarėmis ar kitais augalėliais apaugusio plotelio. O dar geriau yra eiti su ratiliokais gamtos mėgėjais, nes visada sužinosi ką nors įdomaus ir naudingo (pavyzdžiui, ar žinojot, kad pelkėse augantys gailiai atbaido kandis?).

Aukštumalos aukštapelkę keičia Minijos kaimas, Kintai, Ventės ragas. Pastarajame keletą ratiliokų, einančių molu, smagiai aptaško marių bangos – matyt, jau pripažįsta kaip saviškius.

Kadangi šiandien ketvirtadienis, o pagrindinis stovyklos koncertas jau kitą vakarą, muzikavimas visuose stovyklos kampeliuose tik intensyvėja (o kur dar visi paslapčia ruošiami pasirodymai!). Susidaro nerašytas repeticijų grafikas, kas kada kokius instrumentus pasiima ir su kuria kompanija groja, o šurmulys ir kūryba, atrodo, nenutrūksta visą naktį.

Tyrų pelkėje iš tako vilioja gervuogės (A. Sidabraitės nuotr.)

Penktadienis, rugpjūčio 25-oji. Einam, trupinėliai.

Nuo pat ryto ore tvyro lengvas jaudulys ir vakare vyksiančio koncerto laukimas. Bet vakaras dar negreit – laukia dar vienas žygis. Šešių kilometrų kelionė pėsčiomis Tyrų pelke per seniai dingusius kaimelius, pro nulūžusį Bismarko ąžuolą, paukščių balsams šiuo metu, deja, dažniau suskambant telefone, o ne gyvai. Kaip ir ankstesnėmis dienomis, mus ir vėl lydi mieloji Virgina ir dalijasi savo neišsemiama išmintimi. Prieiname porą plynėje stūksančių apžvalgos bokštelių. Vieną akimirką šis vaizdas primena praėjusias ansamblio keliones į lietuvių tremties vietas. Štai ir dabar stovim ant ištuštėjusios ir nutilusios, o kažkada buvusios tokios gyvos žemės. Pelkės tylą trumpam pertraukia dzūkiška daina, skirta visiems čia gyvenusiems ir į čia negrįžusiems.

Tradicinė tarsi giminės nuotrauka su Anna Juzaitiene (A. Sidabraitės nuotr.)

Kelias toliau veda į Klišių kaimą, pas Anną Juzaitienę, lietuvininkų palikuonę ir buvusią a. a. Zitos Kelmickaitės mokytoją. Pabendravę, apžiūrėję namus, pasigrožėję gėlynais ir paragavę sodo gėrybių, skubam į Priekulę. Ten, Ievos Simonaitytės muziejuje, mus pasitinka dar viena ansamblio draugė, Akvilė Eglinskaitė, su šišioniškių tarme ansamblį supažindinusi dar 2016 metais, kai ruošėme programą „Pirš man iš Danskos“. Ten dar kartą susitinkame ir su Rūta, kuri šįkart apsupta savo folkloro ansamblio „Vėlingis“. Su vėlingiečiais sukamės rateliuose, prisimenam adventinius žaidimus, vėl skamba dainos, o kartu su jomis ir pasižadėjimas su Rūta susitikti kitų metų stovykloje Žemaitijoje.

Debiutančių kapelija (A. Sidabraitės nuotr.)

Ir štai, pagaliau, visų bene labiausia laukiama stovyklos dalis – koncertas „Svencelės aitvarai“. Koncertas taip laukiamas ir mėgstamas dėl galimybės parodyti net mažiausią dalyką, kurį išmokai ar sukūrei per stovyklą, ir dėl tos neapsakomai jaukios atmosferos, kurioje visiškai nėra baimės susimauti. Salėje iki paskutinės minutės nenutyla paskutinieji pasiruošimų akordai, jiems antrina derinamų instrumentų ir stumdomų kėdžių tonai. Galiausiai koncerto pradžią iškilmingai skelbia daudytės, jas pratęsia kanklių, lumzdelių, mėnulio būgno, ragų sąskambiai, po to vieni kitus keičia smuikininkai, dumplininkai, dainininkai ir visi kiti atlikėjai, tradicinės melodijos mainosi su šiuolaikine kūryba. Retsykiais pastebiu pasirodančiųjų ir klausančiųjų akis – kiek jose susikaupimo, užsidegimo, nuostabos ir susižavėjimo! Koncertą su trenksmu užbaigia ansamblio „Viliarožė“, susidariusio kone iš pusės stovyklautojų, sugrota polka „Ochocho!“. Pasibaigus koncertui visų veiduose atsispindi neapsakomas džiaugsmas ir pasididžiavimas kiekvienu ansambliečiu; nežinau, ar po kokio kito koncerto dar būna tokia atmosfera kaip po šių stovyklinių pasirodymų.

Viskas aprimsta, prigesinamos šviesos, keliamės į lauką pasidainavimui po žvaigždėmis. Pasirodo, kad pramiegojau beveik visas dainas, bet tokio kokybiško poilsio jau senokai neturėjau (visgi ačiū pabaigoje pažadinusiems, kol gulėjimo po žvaigždėmis romantika nevirto peršalimu). Ramu, gera, jauku – kiek kartais mažai žmogui tereikia.

Marių mergelės (A. Sidabraitės nuotr.)

Šeštadienis, rugpjūčio 26-oji. Kaukų išdaigos ir paskutinė naktis.

Į mankštą vėl kelia žadintuvas. Už lango pila kaip iš kibiro, bet jau nebeabejoji, eiti ar ne, visgi paskutinis rytas Svencelėje, reikia. Ir taip pro kambario langą kiti galėjo stebėti, kaip keturiese po vienu skėčiu susispaudę ratiliokai bando vienas kitam neįspirti darydami visokius pratimus.

Oras jau nuo ryto sukuria truputį melancholišką nuotaiką, kurią sėkmingai bent trumpam prasklaido dalies ansambliečių paruošta ir pristatyta programa „Kaukų išdaigos“. Po trumpos vakare vyksiančių šokių repeticijos paliekam Svencelę, važiuojam į Juodkrantę.

Juodkrantėje viešnagė trumpa, viso labo viena vakaronė su nakvyne. Vakare, apšildyti prieš tai pasirodžiusios grupės „Sidabro“, lipam į sceną vesti šokių. Susirinkusių šokėjų skaičius ir energija neapsakomai džiugina (nors šitoj vietoj dar kyla klausimas, ar buvo smagiau stebėti ant žolės dūkstančius šokėjus ar uodų apipultus ir įvairiomis šokio judesių improvizacijomis juos nuvaikyti bandančius muzikantus). Vakaronė, kaip paskui atsiliepė patys ratiliokai, buvo viena smagiausių ir sėkmingiausių.

Vakaronė Juodkrantėje (A. Sidabraitės nuotr.)

Po šokių – maudytis į jūrą. Iki jos tamsiu mišku veda takelis, kuriuo vidury nakties ir dar su prastu regėjimu tikriausiai niekad neitum, jeigu ne tie patys ansambliečiai, kai reikia pašviečiantys laiptelį, perspėjantys apie iškilusią šaknį ar teisinga kryptimi patraukiantys už rankovės.

Pasitinka jūra ir vėl nuostabiai žvaigždėtas dangus. Vėl viena po kitos skamba dainos, tik šįvakar visi jau gerokai labiau susispaudę, šildosi. O gal jausdami stovyklos pabaigą paprasčiausiai nenori vienas kito paleisti.

Sekmadienio rytą autobusas pajuda tuštesnis – keli ratiliokai išvažiuoja atskirai, keletą dar išleidžiam pakeliui. Iki pat Čiurlionio gatvės netyla dainos, o paskui vėl daiktai, atsisveikinimai. Ir štai, namai.

*** 

Už lango jau kiek prislopus mašinų gaudesiui, atsigulu. Trumpą valandėlę mintyse vėl pasigirsta bangų ošimas, vėl sėdžiu ant smėlio po nuostabiai žvaigždėtu dangumi, vėl jaučiu nugarą šildantį pasiskolintą megztinį ir širdį dar labiau šildžiusius iš šonų prisispaudusius draugus.

Modesta

Agnės Sidabraitės nuotr.

Būryje su ansambliu „Žvejytės“ (A. Sidabraitės nuotr.)

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugpj. 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
     1  2  3  4
  5  6  7  8  91011
12131415161718
19202122232425
262728293031 

Naujausi leidiniai

Go to top