2023 m. Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 55-ąjį gimtadienį! Tokią solidžią sukaktį kolektyvas nori paminėti taip pat įspūdingais darbais – netrukus pasirodys penketas ansamblio ir bičiulių parengtų naujų leidinių.
Darbai pradėjo virti dar 2021 m. gegužę, o visu greičiu įrašų traukinys pasileido 2022 m. vasarį. Jei suskaičiuotume, kiek kartų ansambliečiai mynė takus į Lietuvos nacionalinio kultūros centro garso įrašų studiją, susidarytų visos dvi savaitės. O jeigu pridėtume filmavimąsi vaizdo įrašams ir fotosesijas, išeitų ir trečia savaitė energingo darbo. Ir tai, be abejo, neskaičiuojant nei uolaus repetavimo, nei vėlesnio turinio ruošimo leidybai – iš viso apie 17 GB medžiagos! Ką gi taip įsijuosę šventiniams metams rengė ratiliokai?
Vis gausėjant festivaliuose, konkursuose, koncertinėse programose padainuoti solo išdrįstančių ansambliečių ir pildantis jų repertuarui, pamažu subrendo sumanymas parengti solinių dainų rinktinę. Norėjosi parodyti, kokie gi balsai, kokie žmonės sudaro „Ratilio“ – juk kiekvienas į ansamblį atsineša dalelę savo krašto, papildo kolektyvo skambesį savitu tembru. O ir liaudies daina, rodos, atsiveria vis kitomis spalvomis, „atrakinta“ asmeninio dainininko santykio su ja.
Sekmadienio pavakarę didžia istorine patirtimi turtingos Lietuvos Respublikos Prezidentūros kiemą apgobėme pakilia, džiaugsminga adventine nuotaika ir įžiebėme trečiąją vainiko žvakelę. Nepabūgę tikros žiemužės, Prezidentūros kieman sugužėjo vilniečiai ir sostinės svečiai, kurie ne tik klausėsi archajiškųjų, manoma, akmens amžių menančių sutartinių, advento dainų, pasakojimų apie meto papročius ir valgius, bet ir patys tapo šventės dalimi, įsisukę į ratelius ir žaidimus, padėjusius sušilti, jėgomis pasimieruoti, o gal net porą nusižiūrėti. Tokiame sambūryje nei pūga, nei skruostus nudažantis šaltukas visai nebaisūs.
Dėkojame LR Prezidentūrai, visiems susirinkusiems už nuostabią šventinę nuotaiką ir viliamės, jog mūsų visų jėgomis įžiebta trečioji advento vainiko žvakelė kartu įžiebė ir džiaugsmingos laukimo nuotaikos kibirkštį! Keturi kalnai, keturi kloniai, ir tuojau gelažiniais ratais, šilkų botagais mus pasieks laukiamoji Kalėda!
Tomas A.
„Photostrolling“ nuotr. (daugiau nuotraukų albume)
Snieguotą ir pripustytą paskutinį lapkričio šeštadienį visi subildėjome į Tuskulėnų dvarą susitikti su tremtinių palikuonimis.
Kartu su renginio dalyviais pasigaminę eglutės žaisliukų, atsistojome pristatyti svečiams advento tradicijų. Tuo metu salėje sėdėjo dvi Lietuvos: iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę ratiliokai ir mūsų tautiečiai, kuriuos istorija buvo nubloškusi į tolimiausius Rusijos kraštus, bet dabar sugrąžino į Lietuvą. Kadangi visus lietuvius visada vienijo daina, tai ir savo pasirodymą pradėjome tremtinių daina „Kad ne auksinės vasaros“, kuri savyje turi tokią galią, kad net ir svečių, sunkiai suprantančių lietuvišką tekstą, akys spindėjo. Prisistatę perėjome prie advento programos, kurią pradėjo mūsų suvalkietė Indrė, paporinusi labai smagų pasakojimą. Paskui mūsų vedėjai trumpai pristatė būdingiausias šio laikotarpio dainų savybes ir programą pratęsėme dvišake daina apie antelę, kuriančią namus savo šeimai, ir apie mergelę, kuri rengiasi ištekėti. Kadangi advento dainose būdinga apdainuoti tai, kas vyksta Kūčių vakarą, tai ir elnias devyniaragis pas mus atšuoliavo, ir razumnas kiškelis visus aplakstė, o ir jau legendine tapusi ratiliokų daina apie lapelę lengvapėdę ir mergelę lelijėlę visus išjudino pajudėti nuo dūdmaišio garsų. Nutilus paskutiniam akordui, kulinarijos tradicijomis besidomintis Tomas pristatė svečiams Kūčių stalui būdingus valgius ir papasakojo apie jų reikšmę Kūčių naktį. Kadangi norėjome svečius kuo labiau supažindinti su mūsų tradicijomis, suskambėjo ir mūsų paveldas – sutartinės.
Sveiki, mieli „Ratilio“ naujienų skaitytojai!
Susitinkame pačiame rudens darbų įkarštyje. Lietingą lapkričio dešimtosios ketvirtadienį, baigiantis Vėlinių oktavai, susirinkome Šv. Jonų bažnyčioje giedoti kantičkų šv. Mišiose, kuriose buvo meldžiamasi už mirusius Vilniaus universiteto bendruomenės narius. Giesmės ramios, kontempliatyvios, verčiančios susimąstyti kiekvieną apie žmogaus gyvenimo trapumą ir Kūrėjo didybę. Giedoti mišiose visada yra didelė atsakomybė, tačiau šis kartas buvo išskirtinis. Be giesmių tūravojimo antru balsu gavau užduotį pagiedoti psalmę. Viena mano pusė sunerimo dėl išėjimo giedoti prieš visus, kita apsidžiaugė, kad atsirado naujas iššūkis. Turiu pasakyti, kad viskas puikiai pavyko, nes galėjau atsiremti į stiprų kartu giedančios Emilijos balsą.