Atėjus naujiems mokslo metams, visiems norisi ko nors naujo, dar nepatirto, jaudinančio. Aš – ne išimtis. Prisiminusi praeitus metus, kuomet trūnydama su vidaus ligų propedeutikos knygomis kaliau sau į galvą elektrokardiogramos rodiklių normas, nusprendžiau, kad atėjo laikas nuveikti ką nors kita. Ką nors, kas praplėstų mano akiratį, padėtų susirasti naujų draugų ir suteiktų galimybę produktyviai pailsėti. Naršydama veidaknygėje radau kvietimą į „Ratilio“ naujų narių dieną. Pamygusi mygtuką „domina“ sukrutau ieškoti informacijos apie patį kolektyvą ir jo veiklą. Folkloras – štai su kuo ketinau susidurti. Aiškumo dėlei turėčiau prisipažinti, jog niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su šia lietuvių kultūros, gyvenimo būdo išraiška. Tad labai nustebinau tiek save, tiek artimuosius bei draugus nusprendusi pabandyti iškeisti blizgius modernaus šokio rūbus į visą kūną dengiantį ir žemę siekiantį tautinį kostiumą. Eidama į pirmąją repeticiją svarsčiau, ar elgiuosi teisingai – ar aš ten pritapsiu, ar suprasiu, ar išmoksiu, ar pamilsiu folklorą taip, kaip jį myli ir puoselėja kolektyvo senbuviai. Tačiau ilgai netrukus supratau, kad „Ratilio“ repeticijos – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių aš nuoširdžiai laukiu skęsdama nesibaigiančiuose savaitės darbuose. Gera atmosfera, šilti ir nuoširdūs žmonės bei tradicija, sujungianti muziką, dainą, šokį ir puikius žmones – štai geriausias nereceptinis vaistinis preparatas nuo streso ir rutinos. Bet patartina šį vaistą vartoti atsargiai – gali sukelti stiprią emocinę priklausomybę. :)
 
Užkulisiuose puošiasi Veronika ir DžiugilėRuošiamės koncertui ir gėrimės festivalio dalyviaisMaskvos tradicinės kazokų dainos klubas „Petrov Val“
 
Nespėjus susivokti, atsklendė spalis, o kartu su jo krintančiais lapais pažiro naujos (bent jau man) patirtys mistiniame folkloro pasaulyje. Kalbu apie festivalį „Pokrovskije kolokola“. Nelabai įsivaizduodama, kas tai per festivalis, spalio 13-osios vakarą su smalsumu lėkiau Šv. Kotrynos bažnyčion dalyvauti koncerte „Unikalios tradicijos“. Pakliuvusi į persirengimo kambariuką pasijutau tarsi nukritusi į Alisos pasakų šalį: viename šone į kasas spalvotus kaspinus pina rusaitės, kitame kambario gale energingai gestikuliuodami diskutuoja gruzinai, o prieš veidrodį rožinę suknelę taisosi lyg princesė atrodanti azerbaidžanietė. Tačiau tikrieji stebuklai prasidėjo pritemus šviesoms ir nutilus susirinkusiems žiūrovams. Sakralinė muzika, kurią griežė rylininkas Andrejus Kotovas, mane sudomino ir nustebino, o slovakių, atlikusių tradicines vestuvių dainas, skardūs balsai privertė išsižioti iš susižavėjimo. Bet labiausiai atmintin įstrigęs dalykas buvo tas nuostabiai geras jausmas stovint tarp kitų ratiliokų ir su pasididžiavimu pristatant lietuviškas tradicijas.
 
Labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į Vilniaus universiteto folkloro ansamblio šeimą. Nors man ir kitiems naujokams dar reikia daug ko išmokti, tačiau esu tikra, jog senbuvių, ne kartą dalyvavusių tokiuose renginiuose kaip „Pokrovskije kolokola“, padedami sugebėsime puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.
 
Džiugilė
(Damilės ir Julitos nuotr.)
Liepos pradžioje gautą prašymą-pasiūlymą sudalyvauti dar Andriaus Mamontovo įkvėptos iniciatyvos penkioliktajame gimtadienyje sutikome išskirtinai atsargiai. Niekad nebuvau folkloro „adaptacijų“ fanė, tad ir šįkart vadovės perduotą pasiūlymą sutikau skeptiškai. Bet vis tik – Lietuvos radijo ir televizijos prodiuseris kviečia – ir mandagumas bei smalsumas nugalėjo. Dėl drąsos pasiėmusi Juliją su Milda (išsyk žinodamos, jog negalės dalyvauti, jos buvo sukalbamesnės), patraukiau į žvalgybą. Ir stebėtinai greit įsitraukiau: jau po pirmųjų Česlovo Kriščiūno ir jo mokinių (puikių muzikantų beigi jaunų ir dar nevedusių, kaip vis motyvuodavo mus Mokytojas), pasivadinusių „Čiutyta“, roku kvepiančių akordų ir subtilių instrumentų solo buvau pasiryžusi ne tik pati leistis į nuotykį, bet ir šia mintimi sugundyti visą dainininkių draugiją.
 
Ir iš tiesų, vasariška avantiūra įvyko. „Folkšokas 2017“ – taip vadinosi ratiliokams (nors daugiau ratiliokėms) tekęs išbandymas. Pirmoji ir pagrindinė mūsų užduotis buvo gražiai įdainuoti keturias kone iki kraujo žinomas dainas, tiksliau, jų aranžuotes. Kurgi iššūkis? Nauji ritmai, sąskambiai, o kur dar improvizacijos – visa tai pareikalavo susiklausymo, bet ir suteikė daugybę erdvės iš naujo pažinti save ir kitas. Kelios repeticijos (profesionalai daug laiko tam skirti negali), atsisakiusioms atostogų namie pagardintos bent rabarbarų pyragu, keturios ar penkios valandos studijoje, ir įrašai baigti. Bet tai buvo tik pradžia. Besiruošiant išvykai į Klaipėdą, kur rugpjūčio viduryje vyko Didysis Koncertas, vokalisčių trejetą (iš penkių dvi pasirodymui nubyrėjo) žūtbūt teko papildyti. „Granskveras“, „Hakerių“ ir „Tado Blindos“ polkos, arba tiesiog – šokiai. Neslėpsiu, iškart susierzinau – šios melodijos toli gražu nežavėjo taip, kaip pirmosios. Bet savaitė intensyvaus darbo, ir iki skausmo įkaitinta vaizduotė bei kūnai davė vaisių – tris visiškai naujas choreografijas (kaip anachroniškai „Ratilio“ kontekste beskambėtų ši sąvoka). Kūryba tradicijos rėmuose, galima būtų juokauti, bet mums tai iš tiesų buvo visiškai nauja ir neįprasta, gal net svetima. O tapo sava. Azartas, pakeliantis dvasią, žadinantis baimę, bet intriguojantis peržengti savo įprastus vaidmenis ir ribas. Visišku pakylėjimu tapo pats koncertas, išmušęs iš patogaus ir priprasto formato ir privertęs viešai drąsiai pakvailioti. Pradėjusios nuo smagaus pasižaidimo nedidelėje uždaroje įrašų studijoje, jaukioje draugių kompanijoje, visiškai netikėtai atsidūrėme pačiame didžiulio koncerto pasirodymų centre, kur reikėjo jau ne gerai dainuoti, o gerai atrodyti (kas gali būti net kaip reikiant sunkiau).
 
Įsibėgėjant rudeniui ir laukiant antrojo pasirodymo įrašų (Mokytojų dienos proga jau su visa dainininkių komanda filamavomės „Duokim garo“ laidai), vis dar sunku patikėti, kaip toli nuvedė smalsumas. Visiškai naujos patirtys (nuo naujų meninės raiškos formų iki naujos sceninės išvaizdos ir fonogramų), didžiulis įspūdžių bagažas, naujos pažintys – nauji vargai, bet ir nauji malonumai. „Ar ši muzika skirta tik folkloro mėgėjams, ar galėtų patikti ir jaunimui?“ – prisimenu žurnalistės klausimą Klaipėdoje. „Pirmiausia ne folkloristams...“, – ir vėl drįsčiau atsakyti (nesupriešindama jaunimo ir folkloristų, kaip teisingai tuomet pastebėjo Lukas), – bet įdomios ir kokybiškos muzikos mėgėjams. Nekeisčiau liaudies dainų nei į šias, nei į kokias kitas. Bet ne kaip folkloras (o gal ir ne kaip rokas?) ji turi patikti ir būti reikalinga, o kaip originali ir savarankiška muzika, turinti laisvę ir teisę gyvuoti nepretenduodama „aktualizuoti“, „atnaujinti“ ar kaip kitaip „integruoti“ senąsias dainas ar juolab užimti jų vietą.
 
Adelė
 
„Ratilio“ merginos ir „Čiutyta“ Klaipėdoje
 
 
Ni hao – taip ratiliokus šiemet pasveikino ruduo. Vienuolika valandų virš Azijos skridusi, prie bagažo konvejerio rankas nerimastingai gniaužiusi feini kompanija išsilaipino Šanchajuje.
 
Kinijoje sušvitome kaip pirklių, savo prekes vežančių istoriniu šilko keliu, atrastas perlas. Būtent tokia buvo Kinijos tarptautinio jaunimo menų festivalio (China International Youth Arts Festival) uždarymo renginio tema. Kokia gausybė ir įvairovė tų perlų sumirgėjo – iš 14 šalių: Kinijos, Rusijos, Lietuvos, Uzbekistano, Irano, Serbijos, Bulgarijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Kenijos, Šri Lankos, Filipinų, Malaizijos. Akrobatus keniečius, stipresnius už gravitacijos jėgą, gyrėm, archajiškais, pantomimą primenančiais Malaizijos atlikėjų šokiais gėrėjomės, pagal iraniečių būgnelių ritmą trepsėjom. O ko tik nebuvo ratiliokams scenoje pasirodžius! Ir visos Žemaitijos gervės sulėkė, ir trys velniai šoko, ir Laukžemio uraganiškas galiopas sukosi. Žodžiu, buvo daug garso, daug šviesų.
 
Festivalyje dalyvavusių tautų margumynas
Perlų motyvas festivalio uždarymo koncerteFestivalio uždaryme scenoje drauge su rusais ir uzbekėmis
 
Koncertavome ir kultūros centre. Vėliau ten susipažinome su vaikais, kurie plėšydami raudonas popieriaus skiautes kūrė darbelius, labai panašius į karpinius. Vilius kiniškus cimbolus išbandė; ot atrakcija buvo – žiūri ir netiki – žmogų-ansamblį kažkas groti moko! Visus sužavėjo putplasčio gabalėliais kalnų peizažus tapanti dailininkė ir didžiuliais teptukais tušu hieroglifus raitęs kaligrafas. Lukas pats kiniškai užrašė „fizika“ (lietuvio ausiai skamba kaip uly), o Julita ilgai juokėsi iš kiniško žodžio „filosofija“ (tariama čioly) skambesio.
 
Damilė su hieroglifais užrašytu ansamblio vardu  Vilius mokosi groti kiniškais cimbolais
 
O jau kinų maisto skanumas! Suki stiklinį padėklą, nukrautą egzotiškais patiekalais, lazdelėmis bandai sugriebti kokį kąsnelį ir kartu su visais spėlioji, ko gi čia tuoj tuoj paragausi – vienam rodosi, kad į lėkštelę įsidėjo grybą, kitas gi tvirtina, kad ten tikrų tikriausia tešla, dar kažkas neabejoja, kad vištiena. Ne kiekvienam patiko kaip Songokui tomis lazdelėmis čiaukšėti – Augminas nutarė, kad McDonald’e iš bado tai jau tikrai nemirsi.
 
Ragaujam – pramogaujam! Grybas ar tešlainis?
 
Nustebino netikėta miesto tyla – spėliojom, gal taip ramu dėl gausybės elektromobilių bei tyliųjų elektrinių motorolerių, gal dėl triukšmo ribojimo politikos, o gal dėl gyventojų mentaliteto ir vietinės kultūros?
 
Nesuklydom į lagaminus neįsidėję respiratorių. Daugiau nei 24 milijonus gyventojų talpinantis megamiestas pasirodė nesąs toks užterštas, kaip tikėjomės. Po tiltais, tarp namų, šaligatvių pakraščiuose – kiekviename laisvesniame plotelyje po gėlytę, krūmelį, medelį, atsigręžusį į kaitriai kepinančią saulę, kuriai visai nereikia skverbtis pro smogą.
 
Žalias Šanchajus Pudongo rajonas žvelgiant iš aukščiausio pastato Šanchajuje
 
Gal tik Pudongo rajone, Šanchajaus širdyje, saulei sunkiau apšviesti menkiausią žemės lopinėlį. Visus jos spindulius užstoja didingi dangoraižiai. Mums kone bėgant antro pagal aukštį pasaulyje pastato – Šanchajaus dangoraižio – link, ėmė temti, ir mes atsidūrėme dangoraižių miške. Tiesiog reaktyviniame 18 metrų per sekundę (arba 65 kilometrų per valandą) greičiu pakylančiame greičiausiame pasaulyje lifte pajunti, kaip spengia ausyse ir kaip kraujas subėga į kojas. Iš 118 aukšto atsiveria iš klumpių verčianti panorama. Pasijunti taip, lyg stovėtum virš milžiniškos Monopolio žaidimo lentos – maži nameliai, viešbutėliai ir daugybė vaikščiojančių figūrėlių. Sutemus keltu supomės ant gelsvosios Huangpu bangų ir grožėjomės tais pačiais nameliais ir viešbutėliais, kurie dabar jau buvo virtę įstabiais, šviečiančiais, dangų remiančiais pastatais. Jų mirksinčios lempūtės Damilę privertė šokinėti, o visus ratiliokus šokti apie kelto viduryje sumestas kuprines kaip senais gerais laikais mokyklos diskotekoje.
 
Naktiniai Šanchajaus centro žiburiai Senieji Šanchajaus stogai
 
Mūsų apsilankymas ir savijauta turguje turbūt geriausiai atspindėjo visą mūsų kelionę. Klaidžiojantys, šiek tiek sutrikę, tačiau smalsūs ir kartais bebaimiai vaikščiojome siauromis gatvelėmis tarp tradicinių Kinijos pastatų, papuoštų popieriniais žibintais. Sėkmingai perėmėme vadovės Mildos komunikacijos užsienio šalių turguose metodiką: mes kalbėjome lietuviškai, o prekeiviai – kiniškai, ir ką jūs manot – kuo puikiausiai vieni kitus supratome! Ragavome maisto produktą x, gėrėme pusiau kavą, pusiau vandenį y, ir n+k saldumynų. Prieš mūsų akis mirgėjo šilkai ir sintetika, kiniškas porcelianas ir plastmasė, perlai ir akriliniai kabošonai. Nosį maloniai kuteno arbatų ir prieskonių aromatai, ne taip maloniai – 30 laipsnių karštyje šuntančios mėsos išpjovos, ant kurių tupinėjo musės, su kuriomis ryžtingai susidorojo gudrus prekeivis – su pliotne taukšt, musytė trykšt, ir gali drąsiai sakyti, kad parduodi šviežią mėsą.
 
Mus grįžusius į Lietuvą pasitiko perpus žemesnė temperatūra, lotyniškas raidynas ir sloga, tačiau „Šanchajus 2017“ tęsiasi – toliau domimės Kinijos kultūra, vis rečiau valgome šaukštais, o Julita net mamos koldzūnus nuo šiol valgo tik su lazdzukėm.
 
 
卢卡斯 (Lukas) ir Damilė, kurios vardą Google vertėjas išversti į kinų kalbą atsisako
 
Julitos nuotraukos ir Kristinos dangoraižių kadrai
 
Pajūris šiaip jau senesniam ratiliokui siejasi su nusistovėjusiomis tradicijomis – Jurginėmis Palangoje ir festivaliu „Parbėg, laiveli“ Klaipėdoje. Tačiau šįkart prityrę vazonai ir neseniai apkrikštyta Damilė liepos 13–16 dienomis turėjo garbės apsilankyti pirmąkart vykusiame klaipėdiečių festivalyje „Lauksnos“, kurio mintis visai vykusi – pademonstruoti ir skleisti pasaulio nematerialųjį paveldą, kuris yra įtrauktas į „UNESCO“.
 
Pirmąją dieną Laikrodžių muziejaus kiemelyje dalyvavome lyg festivalio pasakos įžangoje, kurioje girdėjosi ragų, skudučių, dainuojamosios ir šokamosios sutartinės sąskambiai. Antrąją dieną atidarymo koncerte buvome sceninės sutartinių kompozicijos dalis. Na, o likusias dvi dieneles galėjome be vargo džiaugtis svečių pasirodymais.
 
Latviai, estai, bulgarai, makedonai ir gruzinai kerėjo savo polifoninėmis dainomis, ispanai – flamenko, azerbaidžaniečiai ir kroatai – unikalia instrumentine muzika. Lietuviai rodė kryždirbystės subtilybes ir, žinoma, įvairiausio plauko sutartines.
 
Prie jūros dienos bėga nepaprastai greitai, vis to laiko per mažai, todėl tikiuosi, kad šis įdomus festivalis taps dar viena ratiliokiška-jūrine tradicija.
 
Lukas
 
 Atidarymo koncerte Ilsisi latvės Muzikuoja kroatai
 
Pauliaus ir Adelės nuotraukos
Dažnai keliaudami siekiame ar slapčia viliamės pabėgti nuo savęs ir pasinerti į kitą pasaulį. Tačiau ne visos kelionės sukasi apie kito pažinimą; kartais (o gal ir visada) išvykstame tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save ar permąstyti, susistyguoti tai, kas ilgainiui išsiderina ar nugula po kasdieniais rūpesčiais minčių dugne. Tokia buvo birželio 6–14 dienų „Ratilio“ išvyka į Kazachstaną – jautri, tautiška ir ypač praturtinanti – turbūt kiekvienas grįžome šį tą apgalvoję, ko nors pasisėmę ir naujaip išvydę tiek Lietuvą, tiek save pačius.
 
Viena vertus, progų reflektuoti ilgai ieškoti nereikėjo – vien ko vertos 9 valandos Maskvos oro uoste belaukiant skrydžio į Karagandą. Per tiek laiko ir galimybes stoti į magistrantūrą apsvarstai, ir dienoraščio puslapius poezijom aprašai, ir suspėji vėl suabejoti viskuo, ką prieš akimirką sugalvojai, smegenų vingiais paklaidžiojęs. Visgi pats vizito tikslas – kartu su lietuvių delegacija dalyvauti projekte „Neužgyjantys istorijos randai“ – žadėjo neišvengiamą akistatą su skaudžia tautos, vadinasi, ir savo, praeitimi, tad peno mintims tikrai netrūko.
 
Politinių represijų aukų muziejuje  Karagandos srities istorijos ir kraštotyros muziejuje
 
Esu tikra, kad jau pirmoji pažintis su Karlagu, Prancūzijos dydžio teritorijoje išsidėsčiusiu lagerių kompleksu, paliko žymę visų širdyse. Vaikščiodami Dolinkoje įkurto Politinių represijų aukų muziejaus koridoriais, keliavome ir savo mintimis, senelių pasakojimais, istorijos žinių nuotrupomis, sunkiai patikėdami, kad tai, kas knygose suguldyta, iš tikrųjų vyko ir visai čia pat. Vaiko piešinys – pretekstas šeimai ištremti, – medinė taburetė tardymo kambaryje, išgalvotus kaltinimus spausdinusi rašomoji mašinėlė nebebuvo tik daiktai, bet tylūs liudininkai, prabylantys dėmesingai akiai ir jautriai širdžiai, pasakojantys žuvusiųjų gyvenimus. Šaltose kamerose niauraus gido žvilgsnio lydimas ir, rodos, pačių sienų, prisigėrusių kančios, spaudžiamas, nejučia imi matuoti ir savo drąsą, tikėjimą, ištikimybę... Slogumą pakėlė tik „Pone Karaliau“, kurią giedodami meldėme taikos vis neramiam pasauliui.
 
Mamočkino kapinėse skamba daina „Ešelonų broliai“  Spasko kapaviečių lauke
 
Muzika lydėjo ir kitose tremtį menančiose vietose. Greta įvairių šalių paminklų, memorialinių lentų, skulptūrų, savaip įamžinančių praeities įvykius, daina man atrodė gyvas liudijimas, atgaivinantis istorinius skaudulius. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lagerio (ALŽIR) memorialo prieigose nuplevenusi „Kryžiau šventas“ melodija ir graudino, ir guodė, apgiedodama kančią susitaikiusiu, šviesiu minoru. Mamočkino kapinėse, kuriose palaidoti lageryje mirę mažyliai, ir Spasko kapaviečių lauke – apgaulinga ramybė: saulė abejinga kybojo plačiame skliaute, neprisimindama, kad prieš pusę amžiaus taip pat švietė žmonėms, kurie guli po šiurenančia pieva. Tada būtent tremtinių dainos pažadino tai, ką gamta paslėpė. Repeticijose kiek sentimentaloki rodęsi posmai Kazachstano stepėse suskambėjo visai kitaip. Gal dėl to, kad klausėme nebe savo, o tremtinių balso – pavaikščioję jų žingsniais, jų žodžius tardami, ir jų jausmus galėjome atliepti; o gal muzika paprasčiausiai suskamba tik ten, kur jai skirta... Galiausiai, prieš išvykdami į Almatą, dar spėjome pabūti Karagandos Fatimos Švč. Mergelės Marijos katedroje, kurios skliautus pripildžiusi solistės Rasos Juzukonytės atliekama „Ave Maria“ švelniai išlydėjo ramybei sielas tų, apie kurių likimus mąstėme.
 
Jūratė gieda psalmę šv. Juozapo bažnyčioje  Šokiai Lietuvos konsulate Almatoje
 
Dialogas su istorija buvo ypač įsimintina patirtis, tačiau ne vienintelis tikslas. Ne mažiau svarbi kelionės dalis – susitikimai su vietos lietuviais. Čia mūsų laukė malonios staigmenos. Karagandos lietuvių bendruomenės LITUANICA namai – tikra lietuviška oazė Vidurio Azijoje: čia ir darželis, ir sodelis, ir sūpuoklės, ir pirkelė, o stalas nukrautas vaišėmis ne prasčiau nei pas močiutę kaime – bulvės garuoja, ridikėliai agurkėliai traška čiauškančiose burnose, o pirštai tuosyk nežino į kaimišką pyragą ar cukruotus sausainius taikytis. Tačiau dainos ir pagyros buvo dedikuotos ne tik šeimininkei, bet ir LITUANICOS nariui Vytautui, mat jis ne tik lietuviškai kalba, bet ir savo rankomis tikrus lietuviškus namus su plūktine asla (ir gera akustika, išbandėme!) stato. Šv. Juozapo bažnyčioje tarnaujantis kunigas – ne lietuvis, bet dėl mūsų Mišias aukojo lietuviškai. Skaitydami skaitinius, giedodami giesmes, drauge dovanojome lietuvių kalbą jos pasiilgusiai erdvei. Dar viena lietuviška salelė – Lietuvos konsulatas Almatoje. Paskutinis vakaras Kazachstane kartu su laikinai generalinio konsulo pareigas einančiu Valdu Burneika ir jo šeima, konsulate dirbančiu jaunu kolektyvu bei vietos lietuviais buvo puiki vyšnaitė ant torto. Visų akys net ryškiau sužibo, kai pats konsulas užvedė žemaitišką dainą; tūravojome ir džiaugėmės, kad Lietuvai užsieny atstovauja folklorą užantin pasiėmę. Negana to, išvykimo rytą, kai mes, „Ratilio“, ruošėmės namo, o likusi delegacija – tęsti kelionės į Biškeką, viešbučio registratūroje lyg po eglute radome mums paliktas Almatos lietuvių bendruomenės suruoštas lauktuves, kurios širdį sušildė ir ansambliokų Vilniuje pilvus pamalonino.
 
Fotosesija Karagandos valstybiniame medicinos universitete  Šokdiname „Expo“ parodos savanorius ir svečius
 
Kelionėje mums, kaip folkloro ansambliui, teko garbė pirmiems supažindinti Kazachstano gyventojus su lietuvių kultūra koncertuojant 2-ojoje menų mokykloje ir Karagandos valstybiniame medicinos universitete, taip pat atnešti gabalėlį Lietuvos tautiečiams Karagandoje ir Almatoje. Tačiau atrodo, kad atlikome ir nenumatytą misiją atskleisti folklorą patiems Lietuvos lietuviams. „Expo“ parodoje Astanoje Lietuvos paviljonas dar buvo uždarytas, bet pritraukti lankytojų dėmesį pavyko (kinų delegaciją pritraukėm taip, kad net atsiginti negalėjome). Susidomėję dainų bei sutartinių klausė ir į šokių krykštavimus noriai įsitraukė ne tik užsieniečiai, bet ir paviljone savanoriaujantis jaunimas. Drįsiu spėti, kad ne vienas lietuvaitis polką su ragučiais šoko pirmą kartą ir galbūt parsiveš improvizuotą vakaronę kaip vieną ryškesnių prisiminimų. Buvome atradimas ir kai kuriems bendrakeleiviams. Koncertas Draugystės namuose, manau, ne tik parodė, koks gražus ir margas yra mūsų folkloras, bet ir atsakė į dažnai iškylantį klausimą, ar ir kuo mes skiriamės nuo kaimo kapelų bei dainų ir šokių ansamblių. Kam yra tekę pabuvoti „Ratilio“ kompanijoje, žino, kad folkloras užkulisiuose nedingsta, tad delegatai buvo uoliai dainose ir šokiuose „maudomi“ per bendras vakarienes bei ilgam kely traukiniu iš Karagandos į Almatą. Tikimės, kad ir susibičiuliavome, ir etno užkratą paskleidėme.
 
Draugystės namuose su lietuvių delegacija ir vietos bendruomene  Kartu dainuojame „Gyvuokim ilgiausius metus“
 
Nors kelionė buvo turtinga įspūdžių, kurių toli gražu ne visus suminėjau (paklauskite bet kurio ratilioko apie Verą, slaptažodį, teatrą, vargonininkus, traukinį, turgų, muziejus, architektūrą, politiką – jie jums gyvai ir daug išsamiau papasakos, nei kad aš galėčiau surašyti), išskirčiau vieną prisiminimą – apsikabinus visų: „Ratilio“, delegacijos, Kazachstano lietuvių, bendrai sudainuotą linkėjimą „Gyvuokim ilgiausius metus“. Akimirka, kuri talpina savy, mano galva, visos išvykos idėją. Kazachstane turėjome progą įvairiopai permąstyti tapatybę: per santykį su buvusiomis kartomis, užsienio lietuvio prizmę, paraleles tarp namų ir svečių, ir iš naujo pajusti bendrystę. Visur megzti ryšį padėjo daina, kuri suvienija, sujungdama balsus – ir to, kuris šalia, ir to, kuris kitoj šaly, ir to, kuris kadaise buvo... Dainuokime!
 
Julija Vilkaitė

Artimiausi renginiai

<<  <  Spal. 2023  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
        1
  2  3  4  5  6  7  8
  9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     

Naujausi leidiniai

Go to top