Intensyvi liepa: kas grįžs iš Rumunijas, kas iš Latvijas festivalių, be ilgesnia poilsia traukėm į Didžiają aulą repetuot – dar viens festivals jau už poras dienų, liepos 14–17 dienomis „Čiulba ulba“ Subartonyse. Ratiliokai buva pakviest penktadienio vakarų pravest pasidainavims prie lauža, pagrot šokiuos ir sekmadienį padainuot Subartonių krašta dainų koncerte. Festivalių praretint ratiliokų kuopa turėj sukts iš padeties – ant popieriaus penktadienį turim keturs vedančius dains žmons, tarp jų ir aš, užkietėjs aukštaits, kiti stipriej vedantieji atvykst tik sekmadienį. Muzikantų frontas taip pat buvo praretints, tačiau greitai susidėj naujs sąstats, kurs ant scenos pasirodys pirmų kartų. Važiuodams iš repeticijos nervavaus, kad mana pasirinktos vedamos dainos man ne dzūkiškai skamb, o kažkode aukštaitiškai ir aš nepritaps dzūkų festivaly.
„Na ir tegu pabando man kas nors pasakyt, kad būti ratilioku neapsimoka“, – sakė Teresė įpusėjus mūsų kelionei Latvijoje. Sočiai pamaitinti, apnakvindinti, išvaikščioję Rygą, aplankę Siguldą, Ventspilį, Puopę, Talsus ir susipažinę su kitų Baltijos šalių kolektyvais, patenkinti grįžom iš „Balticos“ festivalio Latvijoje, su visais pasidaliję savo kultūra, dainomis bei šokiais. O mums, ratiliokams, tas noras dalintis tiesiog liejasi per kraštus: jei penkias minutes reikia palaukti autobuso gatvėje, jau užvedamos dainos, o kitą kartą jau ir muzikantai traukia instrumentus ir prasideda šokiai, jei keletas minučių iki pietų – žaidimai ir rateliai, kiekviena minutė pripildoma šio brangaus turto.
Liepos 3 d. dalis mūsų sėdo į lėktuvą ir išvyko į karštąją Rumuniją, į Europos Komisijos remiamą „Erasmus+“ projektą „FolkArt“. Vos atvykę į vietą, buvome nustebinti rumunų šokių kolektyvo „Doinita“ svetingumo – net ir vidury nakties mus pasitiko visas kolektyvas.
Rasos arba Joninės yra viena ryškiausių tradicijomis apipintų švenčių metuose, burtų ir įvairių papročių gausa neatsiliekanti nuo Kūčių nakties. Šiais metais ilgiausias metų dienas su dalimi ratiliokų praleidome Klaipėdoje, kur vyko tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“.
Pavasarišką, vaiskų Bernardinų sodo klegesį pakeitė tykus žaliavimas. Iš XIX a. puošmenų vėl įšokta į kasdienius džinsus (nors jau taip norėtųsi vasarinės suknelės). Keturias dienas trukusi garbinga folkloristų šachmatų partija su lietumi rodosi kaip sapnas, ar bent jau pasilikusi kažkur seniai praeity. Apie ją primena tik vis dar taip pat žydinčios alyvos ir pakalnutės. „Skamba skamba kankliai“ padovanojo tokią gausybę malonių susitikimų, nuotykių, atradimų, kad nėra net minties visa tai sutalpinti į vieną kitą pastraipėlę. O aš, gerbiamieji, dar ir pašnekėti mėgstu, komunikacijos mokslų diplomas visgi. Tad štai, prieš jūsų akis – ratiliokiškoji 49-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ kronika.
Pr | An | Tr | Kt | Pn | Šš | Sk |
---|---|---|---|---|---|---|
1 | 2 | 3 | ||||
4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 10 |
11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 |
18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 | 24 |
25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 | 31 |