Ratilio

Balandžio 28-30 dienomis „Ratilio“, kaip ir kasmet, dalyvavo Jurginių šventėje Palangoje.

Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą prisimenant tą nuostabų laiką, – oras. Su dideliu nerimu sekiau prognozes prieš išvažiuodamas į Palangą. Prognozės nepasitvirtino – ačiū aukštesnėms jėgoms – visą savaitgalį. Vietoje lietaus ir šalčio plieskė saulutė ir pūtė gaivus, pavasariškas jūros vėjas. Oras išties buvo svarbi šventės sėkmės dalis.

Patį renginį norisi apibūdinti dviem žodžiais: pasikartojimo džiaugsmas. Kaip kiekvienais metais sėdi prie Kūčių stalo ar per Velykas daužai margučius, Jurginės Palangoje – su savo tradicine programa: eitynėmis, šv. Jurgio rakto ieškojimu, dainavimu Tiškevičių dvaro parke, šokiais vakare ir šv. Mišiomis sekmadienio vidurdienį. Atrodo, kad metai bėga, o tai nesikeičia.

Matyt, žmonėms kažkaip natūralu prisirišti prie to, kas jiems pažįstama. Lygiai taip pat ir aš jau prisirišau prie Jurginių šventės ir to šventimo būdo, kuris jau keletą metų man esant „Ratilio“ dalimi tapo kasmetine pavasarine tradicija. Tad tai yra mano džiaugsmas – pasikartojimo džiaugsmas.

Augminas

Kelionės

Nusišypsojus saulei, giedrėja, rodos, ir žmonių veidai, praeiviai atlapotais skvernais nebeturi kaip slėpti guvesnio širdies plazdėjimo, ir vėjy ne tik lengvesnis šalikėlis plaikstosi, bet ir nerimastingos bakalaurantų mintys išsiblaško. O man, perfrazuojant Kazį Binkį, kur pažiūri – visur raliavimas, kiekvienoj kišenėj oliavimų šimtas!

Pavasario šūksniai vis gaudžia galvoje neatsitiktinai – ruošėmės balandžio 4–6 dienomis vykusiai apžiūrai, kurioje vilniečiai pristato, ką parengę gegužę su trenksmu palydintiems „Skamba skamba kankliams“. Šiemet festivalio tema – kalnai. Kaip ją atskleisti – ansamblio išmonės reikalas: sprendimų buvo įvairių (koks savitas kiekvienas ansamblis!), bet žaismės netrūko nei vienam kolektyvui. Mes, „Ratilio“, trečiadienio vakarą į Lietuvos liaudies kultūros centrą susirinkusiems, manau, irgi pasirodėme netikėti, kitokie, net patys, sakytum, buvome kaip ką tik prasiskleidęs žiedas nustebę savo naujais aprėdais...

Kiek kitoniškas amplua reiškia ne tik šviežią entuziazmą, bet ir pastangas, nes naujus dalykus išbandyti reikia drąsos, o ir perprasti užtrunka. Kas gali labiau sutrikdyti balsingą dainų vedėją nei pastaba „nedainuok“ (oliavimas turi savą manierą) ar niekada nepiemenavusį raginimas įsivaizduoti, kad šauki savo gyvulėlius, kurie ne salės gale, o gerokai toliau už kalno kito? Visgi pravėdinti plaučius buvo verta – atrodė, kad laukas pats įsiveržė pro langus! Ir nors kvatojom ne vieną repeticiją iš įvairiausių paerzinimų, kuriuos solistai žėrė vieni kitiems (ir tik baigus prunkšti toptelėdavo, kad pokštuose lyg ir būna tiesos), negalėjom nekrizenti su visa sale, kai tarpdury išdygusi Ugnytė atsidūrė spontaniškai kuriamo oliavimo taikinyje – va ir vėluok į koncertą! O kas perklausoje apskritai nebuvote, leiskite pabersiu druskos ant žaizdos, kad praleidote ne tik lietuvišką repą (ačiū, Aine, už įžvalgą), bet ir ožragio techno (dedu galvą, kad retas gali pasigirti pagal tokią muziką šokęs – ateikit į „Skamba kanklius“, gal pasiseks ir jums :)).

Čia folkloro „saldainiai“ nesibaigė: sutartinę „Ryto rytelio“ ne tik giedojome, bet ir grojome daudytėmis, lumzdeliais, Sekminių rageliais, skudučiais. Dera pagirti naujokes skudutininkes, kurioms teko debiutuoti su tikrai nelengvu kūriniu. Naujai suskambėjo ir kolektyvo mėgstama „An kalno vyšnia“ – šįsyk ne dainuota, o pavirtusi dūdmaišių duetu. Burdonu toliau dūzgiant ratukinei rylai, vyrai atliko vienbalsę dainą, kuri prie rylos išskirtinio garso nepratusiems galėjo pasirodyti tikrai egzotiška. Jei skaičiuojate, ir kiek instrumentų tas „Ratilio“ gali turėti, atsakau – tiek, kiek mokančių jais groti; o jei tie mokantys viename asmenyje, belieka tik prakaitą nuo kaktos nubraukti instrumentus vos spėjančiam keisti Viliui. Savotiškai instrumentus keitė ir Milda, mat ji atidarė programą vesdama žemaitišką „Aukšti kalna“, po to sutartinėje prisimatavo ir aukštaitės giedojimo manierą, o galiausiai visus privertė nuščiūti variacijomis kaip upelis nuvinguriuojančia suvalkietiška daina. Be variantų neapsiėjo ir vingierka, kurią išmokome šokti dvejopai, uoliai trepsėdami ir kulnais mušdami, kad net žiežirbos lakstė. Programą baigėme jai pavadinimą davusia „Giedu dainelę“, o kad jau viskas su improvizacija, tai čia variantų pasitaikė irgi ne vienas, bet, mėginkim išsisukti, juk paukštelių pulkas turi būti margas :)

Kaip bežiūrėsi, buvo visiškas pavasarinis džiazas – improvizuojant neišvengsi klaidų, bet užtat gali ir netikėtų įdomių rezultatų pasiekti. Buvome natūralūs, jauni, išdykę, o niekas taip nedžiugina, kaip scenoje matomas gyvas bendravimas, gyvas folkloras – tikras pavasaris!

Ėėė-oliooo

Julija Vilkųųų

Ėėėė-oliooo-olioooooo

Jei švęsti, tai švęsti!

Jei Užgavėnės, tai Užgavėnės keturis kartus!

Užgavėnės nr. 1: Caritas pabėgėlių centre – pirmieji suimprovizuoti kostiumai, išsigandę užsieniečiai, kuriuos pažindinom su mūsų senobinėm Užgavėnių tradicijom, judinom su šokiais (paradoksas nr. 1: dauguma merginų persirengė vyrais, o jų, kaip tyčia, ir netrūko svečių būry:)), ir pirmieji blynai (paradoksas nr. 2, kai imi blyną, merki jį į šalia stovinčią uogienę, o blynas, pasirodo, su mėsa :D).

Užgavėnės nr. 2: Vilniaus mieste – visam kostiumų margumyne ir blynų kvapo sūkuryje. Vieni kitus džiuginom naujais išraiškingais amplua bei kaukėm, net fotografai nuo tokių vaizdų nesitraukė (specialios ovacijos nuotakai Severiutei ir ožiui Vladui, kas be ko, ir kitiems aktyvistams, madų demonstratoriams ir patiems gerbiamiems dizaino generatoriams).

Užgavėnės nr. 3: E&Y kompanijoje, kurios darbuotojai – entuziastinga jaunuomenė, galvas pasipuošusi įvairiausiom galvos dangom, mus maloniai priėmusi, į mūsų kalbinimus kabinetuose (rimtoje darbinėje aplinkoje) atsiliepusi ir žiemą aktyviai lauk vijusi. Gera kompanija, geras kolektyvas, nors ispaniškai meksikiečiui nelabai buvo su kuo pasišnekėti, bet svarbiausia, kad buvo norinčių kartu pajudėti ir sveikai be kavos pavasarį pradėti :)

Užgavėnės nr. 4: Maximoje ratiliokai trypė kiek valiojo ir pavasarį visiems priviliojo!

Iškart po Užgavėnių šventės tęsėsi ir ...

Trijų dienų Kaziuko mugė džiugino visus, tiek miestiečius, tiek svečius, tiek ir „Ratilio“ narius.

Kas pasigrot ir kelionėms užsigrot suspėjo, kas tik pinigų išleist atėjo,

bet visi drauge sekmadienį vieningai ant scenos dainavo iškilmingai.

Juk regionus pristatyt reikėjo ir tą kuo geriau padaryt norėjos!

Regionai mūs penki, puikūs kostiumai, viens už kitą gražesni,

tai ir šokom, ir dainavom, taip žiūrovams regionus visame gražume pademonstravom :)

Sungailų Goda

Kasmet vasario 16-oji mus atitraukia nuo darbų ir primena apie laisvę – tai, ką ilgus metus tauta siekė turėti ir ką šiandien turime branginti labiau už viską. Tradicijas puoselėjantis ansamblis „Ratilio“ Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis kvietė švęsti kartu. Į Salomėjos Nėries gimnaziją sugužėjo nuo pačių mažiausių, tvirtai įsikibusių į mamų rankas, iki šypsenomis pasipuošusių senjorų. Popietę pradėję Tautiška giesme, nepamiršome ir į bene kiekvieno lietuvio kraują įaugusios „Giedu dainelę“, bendrame rate šokome sutartines, o, šauniems „Ratilio“ muzikantams užgrojus, sėdėti vietoje neleido ir ypač daug džiaugsmo mažiesiems svečiams suteikė įvairiausi šokiai ir žaidimai-rateliai. Muzikantams atsidėkota žavių merginų bučiniais.

Ryškiausias dienos atsiminimas – šypsančios žmonių akys, kurias išvydus dingsta nuovargis, vidų užlieja šiluma ir pajuntamas lietuvių brolystės ryšys. Vakarėjančią Vilniaus gatvę apšvietė trispalve įsižiebusios dekoracijos, kurios, kartu su gyvais renginio įspūdžiais, priminė, kokia brangi, Lietuva, esi.

Goda Polikaitytė

2016 knyga Ratilio kostiumai Artėjant 2017 metams, kurie paskelbti Tautinio kostiumo metais, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ išleido knygą-albumą.

Tautinis kostiumas - vienas iš tautos ir valstybės simbolių, etninio tapatumo ir nacionalinės kultūros išraiškos forma. Ši knyga vaizdžiai atskleidžia Lietuvos etninių regionų tautinių kostiumų išskirtinumus. Joje ekspresyviomis nuotraukomis parodomas tautinių drabužių grožis, raštų ir spalvų įvairovė.

Knygoje lietuvių ir anglų kalbomis trumpai aprašyta istorinė folkloro ansamblio „Ratilio" tautinių drabužių kaita su buvusių ansamblio narių liudijimais. Didžioji knygos dalis – nuotraukos, kuriose, suskirstytose į 6 skyrius (Archeologiniai drabužiai, Aukštaitijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Dzūkijos ir Suvalkijos regionų kostiumai), vaizduojami pilni kostiumai ir jų detalės, pademonstruotos dabartinių ansamblio narių ir užfiksuotos profesionalios fotografės Natalijos Rancevos.

Leidiniu siekiama paskatinti bendruomenes didžiuotis savo etnografinių regionų savitumais, kilme bei tradicijomis, patraukti jaunimą domėtis ir puoselėti savitą regionų kultūrą, ypač lietuvius, gyvenančius užsienyje. Taip pat ši knyga-albumas tinka supažindinti užsieniečius su lietuviško tautinio kostiumo grožiu – ji gali tapti puikia dovana.

Sudarytojos Milda Ričkutė ir Natalija Ranceva
Archeologinių kostiumų meninės rekonstrukcijos autorė archeologė dr. Daiva Steponavičienė
Lietuvos etnografinių regionų kostiumų rekonstrukcijų autorės: Danutė Keturakienė, Dalia Zagnoj, Danutė Tamošaitienė, Rūta Kučinskienė, Bronė Zadojenkienė, Virginija Markevičienė
Fotografė Natalija Ranceva
Tekstų autorės: Milda Ričkutė, Daiva Steponavičienė
Fotografuota Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse