Kad atsidavę sveikatos priežiūros specialistai yra ypač svarbi visuomenės gerovę užtikrinanti grandis, abejonių nekyla. Kaip ir dėl to, kad kelias, kurį tenka nužygiuoti norintiems tokiais tapti, reikalauja daug jėgų ir kantrybės. Tačiau medikai – ne vien balti chalatai, ir medicinos studentai – ne vien (nors ir labai dažnai) į medicinos vadovėlius įsikniaubę. Sveikindami Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą su 239-uoju gimtadieniu, kviečiame paskaityti, kaip būsimieji gydytojai atranda savo pašaukimą ir kodėl vis dėlto verta porą vakarų prie knygų iškeisti į laisvalaikį ansamblyje.

Dainuoja Steponas

Mardasavas man pažįstamas jau iš anksčiau – ne tik prieš dvi savaites su „Ratilio“ stovyklautojais apžiūrėtas pravažiuojant autobusu, bet dar 2014 metais aplankytas dalyvaujant Tradicinių šokių klubo stovykloje. Šį rudenį Mardasavas atmintin įsirėžė dar kitokiu pavidalu – nauju festivaliu „Čiulba ulba“, kuris savo pirmąją programą skyrė žymaus dzūkų dainininko Petro Zalansko 120-osioms gimimo metinėms paminėti. Kvepiančio šilo apsuptyje, Dzūkų namo paunksmėje sekmadienį vykęs koncertas subūrė folkloro atlikėjus, mylėtojus bei vietinius žmones pabūti kartu bei prisiminti Petrą Zalanską. Dainininko vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai koncertą pradėjo daina „Vai aš aisiu ton šalałėn“, po kurios skambėjo kitos jo atliktos ir mylėtos dainos, o renginį vedusi Veronika Povilionienė pati ne tik dainavo, bet ir dalijosi prisiminimais bei pasakojimais apie, jos žodžiais, dėdę Petruką. Ratiliokai, būdami ne iš kelmo spirti, paruošė net aštuonias solines, antifoninę bei bendrą dainas. Koncertas ir pats festivalis uždaryti vienomis populiariausių ir žinomiausių P. Zalansko dainų – „Čiulba ulba sakalas“ ir „Vai tu sakal sakale“, kurias per miškus ataidint tikriausiai girdėjo ir gretimi kaimai.

Medutis solistei Du regionai, dvi kartos, dvi lakštingalos

Pakeliui namo į Vilnių susivilioję grybų ir grybautojų miške gausa, trumpam stabtelėjome pagrybauti. Greitai tapo aišku, kad ratiliokams ne gėrybes rinkti, o minkštomis samanomis pasivaikštinėti ir miško akustiką dainomis išbandyti smagiausia (grybų maišioką, tarp kitko, irgi parsivežėm; ačiū ratiliokei Akvilei, per stovyklą supažindinusiai su lietuviškų grybų asortimentu!).

Iš visos širdies dėkojam mus pakvietusiems ir priėmusiems organizatoriams, kurie ne tik apdalijo medumi ir saldziom gardziom vuogełėm, bet ir apipylė dzūkiška meile bei rūpesčiu, kurių jokiais krepšiais ar saujomis neišmatuosi.

Rašė Modesta, fotografavo Barbora

Nuo mamos dainuojančiai dukrai

Zervynų trobesiai

Visą savaitę Puvočiuose netilo dainos ir instrumentinė muzika – atvyko „Ratilio“ stovyklautojai. Vietiniai kalbėjo, kad tykų vakarą net kitam kaimo gale galėjai išgirsti ratiliokus begriežiant ar bedainuojant.

Vai, žydėk žydėk

Į Dzūkiją praeinančiai vasarai pamojuoti atriedantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ kartu su savimi atsiveža dzūkiško folkloro gerybų kraitelę, kurią įteiks druskininkiečiams ir šaltiniuotojo krašto svečiams. Rugpjūčio 30 d., tuoj po 12 val. Šv. Mišių Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios altorius ratiliokai apkaišys dzūkiškų melodijų gėlaitėmis.

„Vai, žydėk žydėk“ – kiekvienam dzūkui linkės ratiliokai, dainuodami atgajas pietryčių Lietuvos rugiapjūtės giesmes, jautrias vestuvines ir pavasario švenčių dainas. Svarbiausiu koncerto akcentu taps solistų čilbavimas, atskleisiantis ne tik dzūkiškų dainų grožį ir turtingumą, bet ir kiekvieno solisto atrastą savitą santykį su pasirinkta daina.

Naujajai ansamblio programai ypatingos dvasios suteiks autentiškas pietryčių Lietuvos patyrimas. Paskutinę rugpjūčio savaitę ratiliokai krapukštysis Puvočiuose, dausysis įvairiuose kituose Dzūkijos kampeliuose, plauks žibulinėmis Dainavos upėmis, pažins dzūkiškos tarmės ir dainavimo tradicijos subtilybes, todėl į koncerto erdvę žengs jau pajautę išskirtinį ir su niekuo nesupainiojamą etnografinio regiono pulsą.

Informaciją apie koncertą sekite VU folkloro ansamblio „Ratilio“ Facebook paskyroje.

Virtualūs susibūrimai

Tuoj po Užgavėnių medines kaukes pakeitėm medžiaginėmis, o išviję žiemą žadinom ne tik žemę, bet ir savo kūrybiškumą – teko ieškoti būdų, kaip ratiliuoti per karantiną. Būdami Vilniaus universiteto studentai ir nuolat jausdami nenuslopinamą poreikį veržtis aukštyn, ad astra, priėmėm šių metų pavasarį ne kaip stingdančią patirtį, o kaip intriguojantį iššūkį ir eksperimentą, prasmingų paieškų ir neįkainojamų patirčių laikotarpį. Atidėję lygintuvus laukti geresnių laikų, o krakmolą supylę į bulvių tarkius cepelinams, suskatom savarankiškai atrakinėti ir studijuoti įvairiausias folkloro lobyno skryneles.

Naujų melodijų mokėsi ne tik ansamblio kapelija – įvaldyti naujus instrumentus ar pagerinti turimus įgūdžius stengėsi Modesta ir Rasa Alė, kanklėmis skambinusios sutartines ir Mažosios Lietuvos dainas, Gabrielė grojo akordeonu kartu su seneliu, Damilė ir Lukas namiškius linksmino smuiko ir armonikos duetu. Ūla karantino metu gilinosi į tradicinę simboliką ir jos atspindžius tautosakoje, rengė rašto darbą apie Dainuojančiąją revoliuciją. Teresė dar uoliau ėmė gaudyti namų aplinkoje skrajojančius sparnuotus tarmiškus posakius, vildamasi jais papildyti „Ratilio“ sakytinį lobyną. Bene visi klausėsi dzūkų folkloro pateikėjų, mokėsi solo atlikimo, iš įrašų mokėsi naujų dzūkiškų šokių, o kai kurie, ausimis dėmesingai melodijų vingius gaudydami, dar ir įvairiausiais amatais užsiėmė ir savo meistrystę tobulino. Akvilė pripynė dailių pintinaičių rudens gėrybėms, Gustė kūrė įstabius dailės darbus, Barbora vijo juostas ir kūrė įmantriausias, tradicinių motyvų įkvėptas šukuosenas, o auksarankis Matas plušėjo savo dirbtuvėse, kurdamas rėmelius senoviniams aviliams, meistraudamas skrynutes, siūdamas odinius batus. O kur dar kiti darbštieji gabieji ratiliokai – ar begalėtum visų žavius užsiėmimus ir išvardyti?

Nutarę, kad be koncertų irgi neapsieisim, perkėlėm juos į virtualią erdvę. Velykų laukti folkloro mylėtojus kvietėme surengę virtualių edukacijų renginį „Savaitė su RATILIO: Velykų ir Jurginių tautosaka“. Šešias dienas dalijomės vaizdo įrašais, supažindinančiais su įvairiais pavasario švenčių tautosakos žanrais, kuriuos ratiliokai interpretavo itin kūrybiškai ir žaismingai – o kaipgi pavasarį apsieisi be pasilinksminimų ir pakvailiojimų! Skambėjo Kristinos stiklinių buteliukų sutartinė, Rasos Alės raliavimu besigrožintis Matas apsivilko karvytės kombinezoną ir pademonstravo naujos sporto šakos – karvių parkūro – įgūdžius. Sūpuoklines dainas atliko Julija, pasupusi pliušinį katinuką po stalu parištose sūpynėse, ir Damilė, išbandžiusi kiek ekstremalų dainavimo ir supimosi, kybant ant skersinio aukštyn kojomis, derinį.

Daug plušėjo ir savo kūrybines galias realizavo ansamblio montavimo guru. Negailėdama savo brangaus laiko, Julita į virtualų ansamblį būrė dainuojančių ratiliokų galveles, dėmesingai dėliojo garso segmentus – taip gimė mums dar neregėto populiarumo sulaukę dainų įrašai. Socialiniuose tinkluose skambėjo žemaitiška daina „Uoj, ūžkit ūžkit“, švelniosios Julijos vedama „Viduj laukelio verba stovėjo“, o kantičkinės giesmės „Pone Karaliau“ palaimingas skambesys meldė sveikatos pasauliui.

Karantininę ratiliokų kūrybą vainikavo virtualus renginys „Skiriame #SSK“, kuriuo netradiciškai atšventėme šiemet kiek kitaip vykusius folkloro atlaidus. Alyvomis kvepiančios festivalio nuotaikos gūsį į Vilniaus universiteto kiemelius įnešė čia suskambusi muzika, dainos ir šokiai, dūzgiantys dronai ir besipinantys mikrofonų laidai – ratiliokai ruošė išskirtinius įrašus, dedikuotus daugeliui tradicinių tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių. Muzikantai negailėjo kanifolijos strykams, jėgos dumplėms, dainininkai ir šokėjai budino snaudžiančius Universiteto rūmus, o visa tai į kompiuterio ekraną sutalpinti iššūkį priėmė kartu su vadove Milda filmavimus režisavęs Mantas ir jam pagelbėję montuotojai – Julita, Modesta, Augustas ir Indrė. Prie vilniečių šėlsmo prisidėjo ir autentikos išsiilgusius sužavėjo į gimtines išvykę ratiliokai, vaizdo įrašuose įamžinę gyvas, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.

Net ir po įdomiausių kūrybinių eksperimentų ir vaisingo individualaus folkloro mokymosi jaučiam, kad lygiavertės alternatyvos susibūrimams Didžiojoje auloje nėra. Pirmadienį mus, lyg ant naminės sofutės klestelėjusius ant salės kėdžių, džiugiai besišnekučiuojančius ir vienus kitų iki skausmo išsiilgusius, ištiestomis rankomis sutinka Kristina ir ištaria: „Sveiki sugrįžę namo!“ Ant scenos vėl susiburia ratas, o po kelių mėnesių išgirdus bendrą, harmoningą balsų skambesį, tremtinių dainos pirmas posmelis nulūžta kažkur gerklėj, „gal ką suvokus amžina ir aukšta“ (M. Martinaitis).

Damilė

„Ratilio“ vėl rate (stopkadras iš #SkiriameSSK)

Artimiausi renginiai

<<  <  Bal. 2022  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
252627282930 

Naujausi leidiniai

Go to top