Ką apie Ratilio kalba ir rašo

Kovo 25-ąją Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, kaip geriausiam praėjusių metų jaunimo folkloro ansambliui, buvo įteikta simbolinė „Aukso paukštės“ statulėlė. Tradicinis „Aukso paukštės“ apdovanojimas kasmet skiriamas įvairiems meno kolektyvams ir liaudies kūrybos meistrams už reikšmingą ir aktyvią metų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų.

 

Visų kartų „ratiliokai“ – po vienu stogu

Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“ 2010-ųjų „Aukso paukštę“ VU Teatro salėje įteikė Lietuvos Kultūros ministras Arūnas Gelūnas. „Buvimas „Ratilio“ yra viena iš puikiausių pilietiškumo formų“, – sakė ministras.

„Gauti „Aukso paukštę“ kiekvienam kolektyvui yra didžiulė garbė. Mums patiems tai ir nemaža atsakomybė, neleidžianti pasiduoti“, – džiaugėsi Paulius Narušis, ansamblio pirmininkas. Jis teigė, kad „Aukso paukštė“ yra dovana ne tik dabartiniams, bet ir visiems buvusiems „Ratilio“ nariams.

Apdovanojimo įteikimo ceremonijoje pasirodė visos „Ratilio“ kartos: dabartiniai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio nariai, buvusių narių ir jų vaikų ansamblis „Virvytė“, vyresniosios kartos „ratiliokai“ ir įvairių kartų jungtinė muzikantų kapela.

Ansamblio vadovė Milda Ričkutė teigė, kad būta neeilinės dienos. „Ne tik šis kolektyvas yra vertas „Aukso paukštės“. Mes stengiamės neapvilti visų ratiliokų ir pateisinti šį vardą“, – džiaugsmo neslėpė „Ratilio“ vadovė.

 

Ir žodžiai virsta kūnu

Veiksnių, dėl kurių buvo apdovanotas „Ratilio“, labai daug. Vien tik praėjusiais metais kolektyvas tradiciškai dalyvavo didžiausiuose folkloro festivaliuose: „Skamba skamba kankliai“, „O kieno žali sodai“, „Parbėg laivelis“, „Jorės šventėje“. Ansamblis taip pat pasirodė „Žolynų turgaus“, Kaziuko mugės renginiuose, Lietuvos televizijos laidoje „Duokim garo“ ir panašiai.

Kaip ir kiekvienais metais, ir šiemet gegužę „Ratilio“ ruošiasi dalyvauti festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Be tradicinių Lietuvoje rengiamų festivalių, ansamblis pasirodys ir keliuose tarptautiniuose festivaliuose užsienyje: Petrozavodske (Karelijoje), kur dalyvaus tradicinių šokių festivalyje, Rusijoje ir Bretanės pusiasalyje Prancūzijoje.

„Parodysime svetimšaliams, kokia graži mūsų Lietuva“, – jau dabar išvykų laukiantis nesulaukiantis „Ratilio“ kolektyvas žino, kaip sudominti užsieniečius – paprastu, tačiau neprastu lietuvių folkloru.

Beje, praėjusį rudenį „Ratilio“ pradėjo ir visuomeninę veiklą – vykdo projektą „Etnosocializacija“. Jo pagrindinis tikslas - pasitelkiant folklorą ugdyti bendravimo, šeimos ir visuomenines vertybes socialinės rizikos grupės vaikams. Pasak projekto organizatorių, apie tai, kaip jiems sakasi, galima pasiskaityti tinklaraštyje adresu: http://etnosocializacija.wordpress.com

 

VU meno kolektyvams – ketvirta „Aukso paukštė“

Pasak Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vidos Šatkauskienės, „Ratilio“ yra pajėgus sustabti laiką, nes išlaiko tai, ką gražiausia sukūrė mūsų protėviai. „Viso pasaulio paukštės seniai aplink jus skraido. Tegul viena iš jų auksinė ne dėl metalo, o kitomis vertėmis – gėrio, grožio, įkvėpimo, padeda jums šokti, groti, giedoti kaip visos paukštės gieda“, – sveikino V. Šatkauskienė.

Vilniaus universiteto prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis rektoriaus Benedikto Juodkos vardu įteikė padėką „Ratilio“ asambliui bei vadovėms ir sveikino laimėjus „Aukso paukštės“ apdovanojimą. „Tai puikus jūsų nuoširdaus darbo, meilės lietuvių folklorui, kūrybiškumo įvertinimas. Dėkojame, kad savo veikla jūs garsinate mūsų Alma Matter vardą Lietuvoje ir užsienyje. Linkime jums sveikatos, energijos ir ryžto, įgyvendinant savo sumanymus ir puoselėjant lietuvių tradicinės kultūros brangimą“.

Plačiau skaitykite laikraštyje „Universitas Vilnensis“ 2011m. balandžio mėn. numeryje.

 

Šaltinis: http://naujienos.vu.lt

 

Taip pat skaitykite: Šiandien „Aukso paukštė“ bus įteikta folkloro ansambliui „Ratilio“ (2011-03-25)

"Universitas Vilnensis" 2006 m. rugsėjis

Gabija Kochanskaitė, VU KomF III k. studentė

 

Birželio viduryje „Ratilio“ ansamblis (vadovė Zita Kelmickaitė) dalyvavo Vokietijos uostamiesčio Kylio savaitės šventėje. Lietuvaičių atvykimo proga mieste buvo iškelta ir Lietuvos vėliava. Ši uostamiesčio šventė – didžiausias Šiaurės Europoje vasaros festivalis. Jis privilioja apie tris milijonus lankytojų iš viso pasaulio, o šventėje dalyvauja ne tik įvairios muzikinės grupės, bet ir vyksta pasaulinės reikšmės buriavimo varžybos, taip pat rengiamos mokslininkų diskusijos, teatro pasirodymai. Kylio svečiai turi iš ko rinktis: per savaitę įvyksta daugiau nei 1000 renginių.

 

Kylyje „Ratilio“ atliekamos lietuvių liaudies dainos, šokiai ir instrumentiniai kūriniai žavėjo ir stebino ne vieną žiūrovą. Susidomėję jie klausėsi ragų, skudučių, kanklių skambesio, iš pradžių nedrąsiai, vėliau su džiaugsmu įsitraukdavo raginami kartu pašokti. Kylio dienraštyje dalyviai iš Lietuvos pripažinti nepailstančia festivalio folkloro grupe (kaipgi kitaip – 16 koncertų per 7 dienas).

 

Pasirodymai buvo svarbi, bet ne vienintelė veikla. Likęs laikas buvo išnaudojamas įvairiai: kas suvenyrų draugams ir namiškiams tarptautinėje mugėje ieškojo, kas koncertus lankė, kas šiaip po miestą bindzinėjo, krantinėje burlaiviais grožėjosi. Žinoma, nepraleido progos pamatyti kitokią Baltijos jūrą, išgirtojo vokiško alaus paragauti.

 

Vakarais, grįžę į jaunimo nakvynės namus, ansamblio dalyviai apie miegą negalvodavo: neišdainuotas dainas dainuodavo ir vakarėlius rengdavo. Taip buvo ir Joninių naktį. Nenusiminė merginos, neradusos upės, kuria galėtų plukdyti vainikėlius. Tam puikiausiai tiko kiemo fontanas. Vienai merginai ant improvizuotos kupolės (Neptūno šakių) pasisekė iš trečio karto užmesti vainikėlį: tai reiškia, kad po trejų metų ištekės. Su tokiom viltim ji ir grįžo į Lietuvą, o visas ansamblis – su geriausiais prisiminimais ir įspūdžiais apie karštą koncertinę savaitę Kylyje.

 

Liūdna? Visai ne. Ratiliokams smagu visur, kur besusirinktų. Kad ir repeticijose kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį 19 val. VU Medicinos fakulteto salėje. Laukiame ir Jūsų!

 

Šaltinis: http://www.vilnensis.vu.lt/archyvas/index50.html

„Ratilio“ sulaukė 40 – ties!

 

Ieva Kisieliūtė

 

„Sveiki gyvi, macni, drūti ir raudoni. Valio slauniausiai pasaulyje ratiliokų giminei!“ − nuskambėjo žemaitiškas pasveikinimas apniukusią, bet šiltą balandžio 5-osios dieną Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje. Čia VU folkloro ansamblis „Ratilio“ šventė savo 40-metį! Į jubiliejinį koncertą „Eisim“ prisirinko pilna salė žiūrovų. Dauguma jų − buvę aktyvūs ansamblio nariai ir amžinai „ratiliokais“ išlikę, linksmi ir savo kultūrą mylintys žmonės. Nuskambėjus pirmajai jauniausios „Ratilio“ kartos, kuriai vadovauja Milda Ričkutė, dainai, salėje pasigirdo džiugios ovacijos – daugelis nė nesitikėjo, kad šiais laikais dar yra tokia gausybė jaunųjų folkloro mylėtojų: pastarieji vos tilpo į sceną. Kaip kad saulė pamažėle įšildo ir išbudina per žiemą apsnūdusią žemelę ir visą jos gyvatą, taip ir „Ratilio“ dainos tirpdė ir šildė klausytojų širdis, įtraukdamos juos į šį nesustojantį gyvybės ratą, dainų ratilėlį.

Koncertas ne veltui pavadintas „Eisim“: mūsų kelionė šaknų link prasidėjo nuo Kalėdų − šiuo laikotarpiu senelių dainuotomis dainomis, grota muzika ir šoktais šokiais. Nenuilstantis Saulės ratas įsisuko keliaudamas vis tolyn – į Užgavėnių linksmybes ir triukšmą, į Velykų šviesą, į Jorės atrakinamą gyvastį, į Rasų paslaptingą naktį. Dainos, šokiai, sutartinės ir raliavimai įprasmino natūralius gamtos virsmus, amžinąjį gyvybės ratą, prasidedantį Saulės užgimimu ir užsibaigiantį rudens rimtimi, Žemės apsnūdimu ir žmogaus nusiraminimu – Adventu. Jam praėjus gyvybės ratas pajuda iš savo pradinio taško ir visa vėl užverda...

Po „jaunėlių“ pasirodymo pasipylė sveikinimai, gėlės ir plojimai, į sceną buvo pakviesta vyriausioji „Ratilio“ karta su pirmąja ansamblio vadove Aldona Ragevičiene. Sugužėję ant scenos, spindinčiomis akimis ir malonaus jaudulio apimti, vyriausieji „ratiliokai“ nė nerepetavę smagiai užtraukė savo laiku dainuotas dainas, o kartu su jais suskambo ir visa salė. Taip ir turėtų būti – kartą įsileidęs mūsų prosenių dainas į širdį, jų niekada nepamirši. Toliau į sceną lipo Laimos Burkšaitienės ir Zitos Kelmickaitės vadovautos kartos. Štai šioje istorijos vietoje prasidėjo tikros linksmybės – dainos, šokiai ir galiausiai visų šėlsmas. Jam nurimus pasipylė padėkos žodžiai bei dovanos: kas gavo glėbį gėlių, kas puodynėlę su medumi, kas ąsotėlį daigintų rugių.

Koncertui pasibaigus ilgametė ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė pasiūlė pasižiūrėti jos pačios iš senų kadrų susuktą filmą apie „Ratilio“. Ekrane pasirodžius pirmiesiems vaizdams, salėje pasigirdo džiugūs šūksniai ir aikčiojimai – taip smagu ir gera buvo ankstesnių kartų ansamblio žmonėms pamatyti save ir bičiulius, šokančius, dainuojančius ir šiaip besilinksminančius scenoje ar ekspedicijose. Filmą teko žiūrėti be garso (vis dėlto technika netobula...), tačiau jo tąkart ir neprireikė – iš lūpų skaitydami, kokia daina dainuojama, salėje sėdintys žmonės čia pat ir „įgarsino“ visą juostą.

Paskui visų laikų „Ratilio“ žmonės su bičiuliais susibūrė smagiai papuotauti, prabėgusių dienų prisiminti ir vieni į kitus iš arčiau pasižiūrėti. Su gardaus alaus puta, su laužiama namine duona ir kitais gardumynais, su milžinišku tortu, papuoštu „Ratilio“ simboliu – ratu, dainomis ir muzika įsisuko smagus vakarėlis. Čia ištirpo ir kartų skirtumas, ir skirtingos profesijos, ir amžius – šoko, dainavo ir jaunas, ir senas, vieni kitiems nenusileido nei energingumu nei linksmumu. Juk neveltui mūsų senelių išmintis sako: „Kas dainuoja ir šoka, tas niekada nesensta“.

Dina Sergijenko | Alfa.lt