Ratilio

„Ratilio“ vardas stipriai įpareigoja

Deimantė ZAILSKAITĖ

Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ ką tik atšventė 45-metį. Sveikindami su gražia sukaktimi ansamblio meno vadovės Mildos Ričkutės (56) klausėme, ar gausų „Ratilio“ kolektyvą būtų galima vadinti viena didele šeima.

Pasirodo, dar ir kaip galima: „Beveik taip ir yra - viena didelė šeima. Dažniausiai patys geriausi draugai ir yra ansamblio nariai, todėl, kad jie daug laiko praleidžia kartu, juos sieja bendra veikla ir bendros nuostatos. Beveik kiekvieną savaitgalį kas nors iš ansamblio narių organizuoja kokią pažintinę išvyką į gamtą, dviračių žygius, pasivaikščiojimus, plaukimą baidarėmis, įvairias talkas ar kitokias pramogas. Kiekvieną vasarą vyksta naujokų krikštynos, rengiami „ratiliokiški“ mergvakariai (irgi kasmet, kartais net 3 ar 4). Kasmet būna kolektyvo kalėdinis vakaras, kartu sutinkami Naujieji metai, kartu švenčiamos Užgavėnių, Jurginių, Rasų šventės. Taip pat kolektyvą buria ir vienija kasmetinės kelionės po Lietuvą ar išvykimas į tarptautinius folkloro festivalius, kuriuose susitinka ne tik su lietuvių, bet ir kitų šalių bendraminčiais“.

Tradicinį kultūros palikimą puoselėjantys „Ratilio“ nariai pritaria ansamblio vadovei M.Ričkutei. „Kitaip ir būti negali, nes mes ne tik gerbiame ir puoselėjame praėjusių kartų „ratiliokiškas“ (iš esmės folkloristų) tradicijas. Bet mes ir patys jas kuriame, nes gerus išgyventus dalykus norisi kartoti ir kartoti, o kai tai daroma sistemingai ir prasmingai, tai buvimas kartu tampa neįkainojamas“, - sako ansamblio narė Goda Sungailaitė.

O jeigu kuri „Ratilio“ mergina ruošiasi tekėti, mergvakaris garantuotas. „Ne bet koks, nenubanalintas, bet lydimas senovinių apeigų, susikaupus, gero linkint, patarimus duodant. Be abejo, po apeigų jau ir vaikinai pasirodo jaunamartės šokdinti. Jei kuri „ratilioko“ šeima susilaukia vaikelio, keliaujame palankynų - pastarieji metai jų buvo labai gausūs!“ - pasakoja kita ansamblio narė Ieva Kisieliūtė.

Ar jaunimas mėgsta liaudies muziką? Gal į ansamblį atėjusių naujokų M.Ričkutė visada paklausia, kodėl jie nori šokti liaudies šokius ir dainuoti liaudies dainas? Ir apskritai kuo jiems graži liaudies muzika? „Liaudies muziką, kaip ir klasikinę muziką, reikia mokytis pažinti palengva, pačiam žmogui dalyvaujant mokymosi procese. Dauguma studentų atėję į ansamblį nieko nemoka, tačiau jie nori pažinti mūsų tradicinę kultūrą ir kai ko išmokti - dainuoti, šokti, muzikuoti, bendrauti ir kt.“, - iniciatyviu jaunimu džiaugiasi M.Ričkutė.

Šis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis gyvuoja nuo 1968-ųjų. Jo įkūrėja Aldona Ragevičienė jam vadovavo penkerius metus. Kodėl ansambliui prilipo toks skambus ir gerai įsimenantis pavadinimas? „Minint „Ratilio“ 45-metį, sužinojau, kad 1984 m. ansambliui reikėjo išrinkti kokį nors vardą. Visi ansamblio nariai buvo surašę apie 100 pavadinimų. Ansamblio instrumentinės grupės vadovui Arvydui Karaškai labai norėjosi, kad tai būtų koks nors skambus garsažodis iš sutartinių: dobilio, tatato, linago, ratilio, sadula, midula, tūta, čiūta, ladūto, sadauta ir t.t. Taip ir išrinko visiems labiausiai patinkantį garsažodį „ratilio“, kuris šiam ansambliui yra tikrai prasmingas, nes reiškia „ratą“, kuris tarsi užburtas vis sukasi, o žmonės jame visada jauni...“ - pasakoja ansamblio vadovė.

M.Ričkutei daug reiškia, kad gali prisidėti prie ansamblio „Ratilio“ veiklos. „Aš didžiuojuosi, būdama ketvirtoji garbingo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovė. Su šiuo kolektyvu dirbu jau nuo 2005 m. rudens. Iki 2007 m. dirbau instrumentinės grupės vadove, o nuo 2007 m. - ansamblio meno vadove. Dirbdama su šiuo kolektyvu jaučiu didžiulę atsakomybę, nes „Ratilio“ vardas jau įpareigoja išlaikyti aukštai iškeltą kartelę... Bet darbas su jaunimu man teikia vien gerų emocijų, tad dirbti su šiais nuostabiais jaunais žmonėmis yra vienas didelis malonumas!“

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Kelionėje į Prancūziją 2011 m. liepos 1-18 dienomis apie mus štai taip rašė laikraščiai

Štai taip apie mus skelbė kazino brošiūra.

Ir dar straipsnių: "Un vrai festival vivant!", "Des amitiés liées", 12 julliet

Kovo 25-ąją Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, kaip geriausiam praėjusių metų jaunimo folkloro ansambliui, buvo įteikta simbolinė „Aukso paukštės“ statulėlė. Tradicinis „Aukso paukštės“ apdovanojimas kasmet skiriamas įvairiems meno kolektyvams ir liaudies kūrybos meistrams už reikšmingą ir aktyvią metų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų.

Visų kartų „ratiliokai“ – po vienu stogu

Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“ 2010-ųjų „Aukso paukštę“ VU Teatro salėje įteikė Lietuvos Kultūros ministras Arūnas Gelūnas. „Buvimas „Ratilio“ yra viena iš puikiausių pilietiškumo formų“, – sakė ministras.

„Gauti „Aukso paukštę“ kiekvienam kolektyvui yra didžiulė garbė. Mums patiems tai ir nemaža atsakomybė, neleidžianti pasiduoti“, – džiaugėsi Paulius Narušis, ansamblio pirmininkas. Jis teigė, kad „Aukso paukštė“ yra dovana ne tik dabartiniams, bet ir visiems buvusiems „Ratilio“ nariams.

Apdovanojimo įteikimo ceremonijoje pasirodė visos „Ratilio“ kartos: dabartiniai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio nariai, buvusių narių ir jų vaikų ansamblis „Virvytė“, vyresniosios kartos „ratiliokai“ ir įvairių kartų jungtinė muzikantų kapela.

Ansamblio vadovė Milda Ričkutė teigė, kad būta neeilinės dienos. „Ne tik šis kolektyvas yra vertas „Aukso paukštės“. Mes stengiamės neapvilti visų ratiliokų ir pateisinti šį vardą“, – džiaugsmo neslėpė „Ratilio“ vadovė.

Ir žodžiai virsta kūnu

Veiksnių, dėl kurių buvo apdovanotas „Ratilio“, labai daug. Vien tik praėjusiais metais kolektyvas tradiciškai dalyvavo didžiausiuose folkloro festivaliuose: „Skamba skamba kankliai“, „O kieno žali sodai“, „Parbėg laivelis“, „Jorės šventėje“. Ansamblis taip pat pasirodė „Žolynų turgaus“, Kaziuko mugės renginiuose, Lietuvos televizijos laidoje „Duokim garo“ ir panašiai.

Kaip ir kiekvienais metais, ir šiemet gegužę „Ratilio“ ruošiasi dalyvauti festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Be tradicinių Lietuvoje rengiamų festivalių, ansamblis pasirodys ir keliuose tarptautiniuose festivaliuose užsienyje: Petrozavodske (Karelijoje), kur dalyvaus tradicinių šokių festivalyje, Rusijoje ir Bretanės pusiasalyje Prancūzijoje.

„Parodysime svetimšaliams, kokia graži mūsų Lietuva“, – jau dabar išvykų laukiantis nesulaukiantis „Ratilio“ kolektyvas žino, kaip sudominti užsieniečius – paprastu, tačiau neprastu lietuvių folkloru.

Beje, praėjusį rudenį „Ratilio“ pradėjo ir visuomeninę veiklą – vykdo projektą „Etnosocializacija“. Jo pagrindinis tikslas - pasitelkiant folklorą ugdyti bendravimo, šeimos ir visuomenines vertybes socialinės rizikos grupės vaikams. Pasak projekto organizatorių, apie tai, kaip jiems sakasi, galima pasiskaityti tinklaraštyje adresu: http://etnosocializacija.wordpress.com

VU meno kolektyvams – ketvirta „Aukso paukštė“

Pasak Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vidos Šatkauskienės, „Ratilio“ yra pajėgus sustabti laiką, nes išlaiko tai, ką gražiausia sukūrė mūsų protėviai. „Viso pasaulio paukštės seniai aplink jus skraido. Tegul viena iš jų auksinė ne dėl metalo, o kitomis vertėmis – gėrio, grožio, įkvėpimo, padeda jums šokti, groti, giedoti kaip visos paukštės gieda“, – sveikino V. Šatkauskienė.

Vilniaus universiteto prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis rektoriaus Benedikto Juodkos vardu įteikė padėką „Ratilio“ asambliui bei vadovėms ir sveikino laimėjus „Aukso paukštės“ apdovanojimą. „Tai puikus jūsų nuoširdaus darbo, meilės lietuvių folklorui, kūrybiškumo įvertinimas. Dėkojame, kad savo veikla jūs garsinate mūsų Alma Matter vardą Lietuvoje ir užsienyje. Linkime jums sveikatos, energijos ir ryžto, įgyvendinant savo sumanymus ir puoselėjant lietuvių tradicinės kultūros brangimą“.

Plačiau skaitykite laikraštyje „Universitas Vilnensis“ 2011m. balandžio mėn. numeryje.

Šaltinis: http://naujienos.vu.lt

Taip pat skaitykite: Šiandien „Aukso paukštė“ bus įteikta folkloro ansambliui „Ratilio“ (2011-03-25)

"Universitas Vilnensis" 2006 m. rugsėjis

Gabija Kochanskaitė, VU KomF III k. studentė

Birželio viduryje „Ratilio“ ansamblis (vadovė Zita Kelmickaitė) dalyvavo Vokietijos uostamiesčio Kylio savaitės šventėje. Lietuvaičių atvykimo proga mieste buvo iškelta ir Lietuvos vėliava. Ši uostamiesčio šventė – didžiausias Šiaurės Europoje vasaros festivalis. Jis privilioja apie tris milijonus lankytojų iš viso pasaulio, o šventėje dalyvauja ne tik įvairios muzikinės grupės, bet ir vyksta pasaulinės reikšmės buriavimo varžybos, taip pat rengiamos mokslininkų diskusijos, teatro pasirodymai. Kylio svečiai turi iš ko rinktis: per savaitę įvyksta daugiau nei 1000 renginių.

Kylyje „Ratilio“ atliekamos lietuvių liaudies dainos, šokiai ir instrumentiniai kūriniai žavėjo ir stebino ne vieną žiūrovą. Susidomėję jie klausėsi ragų, skudučių, kanklių skambesio, iš pradžių nedrąsiai, vėliau su džiaugsmu įsitraukdavo raginami kartu pašokti. Kylio dienraštyje dalyviai iš Lietuvos pripažinti nepailstančia festivalio folkloro grupe (kaipgi kitaip – 16 koncertų per 7 dienas).

Pasirodymai buvo svarbi, bet ne vienintelė veikla. Likęs laikas buvo išnaudojamas įvairiai: kas suvenyrų draugams ir namiškiams tarptautinėje mugėje ieškojo, kas koncertus lankė, kas šiaip po miestą bindzinėjo, krantinėje burlaiviais grožėjosi. Žinoma, nepraleido progos pamatyti kitokią Baltijos jūrą, išgirtojo vokiško alaus paragauti.

Vakarais, grįžę į jaunimo nakvynės namus, ansamblio dalyviai apie miegą negalvodavo: neišdainuotas dainas dainuodavo ir vakarėlius rengdavo. Taip buvo ir Joninių naktį. Nenusiminė merginos, neradusos upės, kuria galėtų plukdyti vainikėlius. Tam puikiausiai tiko kiemo fontanas. Vienai merginai ant improvizuotos kupolės (Neptūno šakių) pasisekė iš trečio karto užmesti vainikėlį: tai reiškia, kad po trejų metų ištekės. Su tokiom viltim ji ir grįžo į Lietuvą, o visas ansamblis – su geriausiais prisiminimais ir įspūdžiais apie karštą koncertinę savaitę Kylyje.

Liūdna? Visai ne. Ratiliokams smagu visur, kur besusirinktų. Kad ir repeticijose kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį 19 val. VU Medicinos fakulteto salėje. Laukiame ir Jūsų!

Šaltinis: http://www.vilnensis.vu.lt/archyvas/index50.html

Antrus metus iš eilės "Ratilio" dalyvavo tradicinėje Jurginių šventėje Palangoje ir antrus metus iš eilės užėmė didelę dalį renginio apžvalgai skirto fotoreportažo nemokamame dienraštyje "15min.". Žavus šuniukas bei žaliai apsirengę dalyviai, deja, ne ratiliokai, o visur kitur...

Nemokamame dienraštyje Laikraštyje "15min. Klaipėda" publikuotas fotoreportažas iš praėjusios tradicinės Jurginių šventės Palangoje. Dviejose apatinėse nuotraukose - ratiliokai.

„Ratilio“ sulaukė 40 – ties!

Ieva Kisieliūtė

„Sveiki gyvi, macni, drūti ir raudoni. Valio slauniausiai pasaulyje ratiliokų giminei!“ − nuskambėjo žemaitiškas pasveikinimas apniukusią, bet šiltą balandžio 5-osios dieną Vilniaus universiteto Didžiojoje auloje. Čia VU folkloro ansamblis „Ratilio“ šventė savo 40-metį! Į jubiliejinį koncertą „Eisim“ prisirinko pilna salė žiūrovų. Dauguma jų − buvę aktyvūs ansamblio nariai ir amžinai „ratiliokais“ išlikę, linksmi ir savo kultūrą mylintys žmonės. Nuskambėjus pirmajai jauniausios „Ratilio“ kartos, kuriai vadovauja Milda Ričkutė, dainai, salėje pasigirdo džiugios ovacijos – daugelis nė nesitikėjo, kad šiais laikais dar yra tokia gausybė jaunųjų folkloro mylėtojų: pastarieji vos tilpo į sceną. Kaip kad saulė pamažėle įšildo ir išbudina per žiemą apsnūdusią žemelę ir visą jos gyvatą, taip ir „Ratilio“ dainos tirpdė ir šildė klausytojų širdis, įtraukdamos juos į šį nesustojantį gyvybės ratą, dainų ratilėlį.

Koncertas ne veltui pavadintas „Eisim“: mūsų kelionė šaknų link prasidėjo nuo Kalėdų − šiuo laikotarpiu senelių dainuotomis dainomis, grota muzika ir šoktais šokiais. Nenuilstantis Saulės ratas įsisuko keliaudamas vis tolyn – į Užgavėnių linksmybes ir triukšmą, į Velykų šviesą, į Jorės atrakinamą gyvastį, į Rasų paslaptingą naktį. Dainos, šokiai, sutartinės ir raliavimai įprasmino natūralius gamtos virsmus, amžinąjį gyvybės ratą, prasidedantį Saulės užgimimu ir užsibaigiantį rudens rimtimi, Žemės apsnūdimu ir žmogaus nusiraminimu – Adventu. Jam praėjus gyvybės ratas pajuda iš savo pradinio taško ir visa vėl užverda...

Po „jaunėlių“ pasirodymo pasipylė sveikinimai, gėlės ir plojimai, į sceną buvo pakviesta vyriausioji „Ratilio“ karta su pirmąja ansamblio vadove Aldona Ragevičiene. Sugužėję ant scenos, spindinčiomis akimis ir malonaus jaudulio apimti, vyriausieji „ratiliokai“ nė nerepetavę smagiai užtraukė savo laiku dainuotas dainas, o kartu su jais suskambo ir visa salė. Taip ir turėtų būti – kartą įsileidęs mūsų prosenių dainas į širdį, jų niekada nepamirši. Toliau į sceną lipo Laimos Burkšaitienės ir Zitos Kelmickaitės vadovautos kartos. Štai šioje istorijos vietoje prasidėjo tikros linksmybės – dainos, šokiai ir galiausiai visų šėlsmas. Jam nurimus pasipylė padėkos žodžiai bei dovanos: kas gavo glėbį gėlių, kas puodynėlę su medumi, kas ąsotėlį daigintų rugių.

Koncertui pasibaigus ilgametė ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė pasiūlė pasižiūrėti jos pačios iš senų kadrų susuktą filmą apie „Ratilio“. Ekrane pasirodžius pirmiesiems vaizdams, salėje pasigirdo džiugūs šūksniai ir aikčiojimai – taip smagu ir gera buvo ankstesnių kartų ansamblio žmonėms pamatyti save ir bičiulius, šokančius, dainuojančius ir šiaip besilinksminančius scenoje ar ekspedicijose. Filmą teko žiūrėti be garso (vis dėlto technika netobula...), tačiau jo tąkart ir neprireikė – iš lūpų skaitydami, kokia daina dainuojama, salėje sėdintys žmonės čia pat ir „įgarsino“ visą juostą.

Paskui visų laikų „Ratilio“ žmonės su bičiuliais susibūrė smagiai papuotauti, prabėgusių dienų prisiminti ir vieni į kitus iš arčiau pasižiūrėti. Su gardaus alaus puta, su laužiama namine duona ir kitais gardumynais, su milžinišku tortu, papuoštu „Ratilio“ simboliu – ratu, dainomis ir muzika įsisuko smagus vakarėlis. Čia ištirpo ir kartų skirtumas, ir skirtingos profesijos, ir amžius – šoko, dainavo ir jaunas, ir senas, vieni kitiems nenusileido nei energingumu nei linksmumu. Juk neveltui mūsų senelių išmintis sako: „Kas dainuoja ir šoka, tas niekada nesensta“.