Liepos 29 d. pilnomis rankomis instrumentų lipome į sceną ratiliokiškai švęsti jau įsisiūbavusių Mažosios Lietuvos etnodienų. Kadangi esu nepagydomas matematikas, suskaičiavau, kokį gi Mažosios Lietuvos derlių užauginom. Koncerte viena kitą mainė 3 solinės dainos, 3 merginų dainos, 3 vaikinų dainos, 4 bendros dainos ir 6 šokiai. Be viso to, dar demonstravome 9 paprastesnius vakaroninius šokius. Be abejo, neprekinės išvaizdos ne ką mažesnis derlius nugulė tarp Didžiosios aulos sienų ir laukia kitų koncertų.
Į Klaipėdą atvežėme kelerius metus ansamblyje brandintą lietuvninkų folkloro programą. Juk į repeticijas Vilniuje kvietėm ir kietą pedagogę Ireną Nakienę, kuri mus išmokė Klaipėdos suktinio jonkelio. Šokti jį yra labai smagu, svarbiausia, nė kiek nenuobodu, nes figūros nesikartoja. Šitą jonkelį mes vadiname Klaipėdos suktiniu Nakienės jonkeliu, nes jį šokant iškyla mokymosi su Irena Nakiene vaizdai. O iš Kauno atvažiavęs Gytis Aučinikas padovanojo mums kelis visai negirdėtus šokius, tarp jų – žavųjį Reilenderį.
Visada miela sugrįžti į uostą – aplankyti etnocentro bitutes, šįmet švenčiančias Klaipėdos etnokultūros centro 30 metų jubiliejų; atvėsinti perkaitintą smegeninę natūraliame kondicionieriuje, pučiančiame nuo jūros; pailsinti akis, žvelgiančias į Baltijos tolį... ir visai nesvarbu, kad nuo to žiūrėjimo užsimerkiant pradeda girgždėti smėlio pripustytos akys.
Lukas
Klaipėdos etnokultūros centro nuotr.