Lapkričio 13–16 dienomis „Ratilio“ turėjo nuostabią galimybę pristatyti lietuviškąjį folklorą Estijoje vykstančiame „Tartu Folk“ festivalyje. Kartu su mumis dalyvavo Tartu udmurtų kolektyvas „Jumšan Gur“, latvių grupė „Teikas Muzikanti“, švedų kolektyvai „Philochoros“ ir „V-Dala Spelmanslag“, Talino prancūzų licėjaus grupė „Leesikad“ bei festivalio šeimininkai – Tartu folkloro klubas „Maatasa“.
Jubiliejinis, jau dešimtą kartą vykstantis festivalis prasidėjo tradicija virtusia ceremonija – pagrindinių dalyvių susibūrimu prie laužo. Čia susipažinome, dalinomės dainomis ir gera nuotaika. Vėliau, šilumos ir gerų emocijų kupini, susirinkome Lūnjos kultūros ir laisvalaikio centre, kur žaidėme tradicinius žaidimus bei skanavome vieni kitų užkandžių.
Kitą rytą pradėjome turu po Tartu miestą, susipažinome su miesto istorija. Smagiausia turo dalis buvo eiti užsimerkus ir nekvėpuojant per Inglisild tiltą – pasak legendos, tokiu būdu išsipildo net slapčiausios svajonės. Po smagaus pasivaikščiojimo mūsų laukė bendros kūrybinės dirbtuvės. Kiekvienas kolektyvas mokė tradicinių šokių. Buvo labai gera dalintis lietuvišku folkloru ir sužinoti apie kitų tradicijas, įžvelgti skirtumų ir panašumų, kurti bendrystę per kultūrą. Jaukūs jausmai mus palydėjo ir į pirmąjį koncertą bei vakaronę jau aplankytame Lūnjos kultūros centre.
Įsimintiniausias festivalio renginys – šeštadienį vykęs gala koncertas „Vanemuine“ koncertų salėje. Gausi koncerto publika mus visus šiltai sutiko, o atstovauti savo šalies folklorui buvo tikras malonumas. Koncerto pabaigoje visų kolektyvų muzikantai grojo bendrą kūrinį, pagal kurį likusieji dalyviai, susikabinę rankomis, šoko – toks bendrystės ryšys sukūrė pasakišką atmosferą. Vakarą pratęsėme vakarone ir etnodiskoteka, kurioje skambėjo ir „DJ Kaziukas“ takeliai! Prisimenu, kaip gera buvo, kai užsienietei, ieškančiai „Povaliai leidžiasi saulė“ įrašo, galėjau pasakyti, jog tai mes, „Ratilio“, šią dainą atliekame.
Sekmadienį festivalį uždarėme koncertu Estijos nacionaliniame muziejuje. Jį puošė tautų epai ir pasakos, visus spėlioti įtraukusios šarados, ansamblių prisistatymo filmukai ir, žinoma, unikalus kiekvieno kolektyvo charakteris (ir latvių vaikas, kuris per pasirodymą linksmino visus slėpdamasis po mamos sijonu). Ta diena man buvo ypač jautri, kadangi būtent tada supratau, jog nežinia, kada vėl susitiksime su užsienio kolektyvais, su kuriais taip susibičiuliavome.
Nors tokia kelionė į užsienį su „Ratilio“ man buvo pirma, tačiau manau, kad tikrai ne paskutinė. Buvo labai smagu ne tik dar labiau suartėti su ratiliokais, bet ir susipažinti su kitų kolektyvų nariais. Nuostabu, kaip folkloras tampa ne tik tautinės tapatybės simboliu, bet ir būdu kurti bendrą ryšį su kitais: kai kartu dainavome ir šokome, atrodė, kad skirtingos kalbos, tradicijos bei kultūros tarsi susijungia į viena. Jausmas, kad folkloras mus jungia taip, lyg mes būtume seniai matyti draugai, niekada nebus užmirštas.
Deimena
Augusto Černiausko, Helin Pihlap, Peetar Paaver ir Viliaus Marmos nuotr.
