Žvarbų pusiaužiemį „Ratilio“ gavo galimybę nuvažiuoti į nepaprasto grožio vietą – Nidą. Joje vyko kasmetinis žvejiškas festivalis „Stintapūkis“. Paskutinį kartą Neringoje buvau daugiau nei prieš 10 metų, todėl nežinojau, ko tikėtis iš šios kelionės, ypač žiemą. Tačiau vien pamačius pro autobuso langus vietos kraštovaizdį supratau, jog tos festivalio dienos bus nepakartojamos.
Rami aplinka, užšalusios marios, sniegu apdengtos kopos, saulės apšviesti vaizdai, užsiėmimų gausa bei sušildantis maistas atskleidė šios šventės patrauklumą. Buvo taip malonu dalyvauti eisenoje kartu su apsimuturiavusiu šiltomis skaromis bei sermėgomis ansambliu, taip pat šokdinti kupinus laimės ir įspūdžių praeivius, kad niekas nesušaltų. Nida pasirodė esanti tyliai įspūdinga savo gamta, žmonėmis, atmosfera ir emocijomis.
Įsimintina buvo ir vakaronė su atlikėju Atikin Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre, kuriame buvome laukiami ir šiltai priimti. Prieš renginį įvykusi garso patikra leido pasijausti lyg privačiam koncerte, per kurį galėjome šokti, dainuoti ir pasimėgauti vieni kitų kompanija. Vakaronėje visi kartu gyvai atlikom „Eurovizijos“ dainą „Deganti žemelė“, o publikos, Nikitos bei ratiliokų palaikymas leido įsijausti ir įdėti paskutinį energijos lašelį į pasirodymą.
Nors dainavimas ir šokimas priešais žmones atnešė daug laimės, man vis tiek labiausiai įsiminė paprastos akimirkos su ratiliokais: dainavimas autobuse, einant į namus bei kambaryje prieš miegą, iki išnaktų trunkantys pokalbiai, šokis virtuvėje su kanklių pritarimu, filmavimasis ant Kuršių marių, rytinis pasivaikščiojimas po mišką ir sustojimas prie Baltijos jūros. Prie šių jaukių akimirkų prisidėjo ir smulkūs, netikėti dalykai, pavyzdžiui, prie parduotuvės įėjimo praeivius pasitinkanti katė. Kelionė tik patvirtino mano pasirinkimą prisijungti prie „Ratilio“ ir atskleidė, koks draugiškas, priimantis, rūpestingas bei kupinas džiaugsmo šis folkloro ansamblis yra.
Ugnė
A. Kundroto (Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“) ir Viliaus Sungailos nuotr.
