Pasakojimų programos man, filologei, visada atneša kūrybinio džiaugsmo – ne išimtis ir Vasario 16-ąją parodyta muzikinė pasakojimų programa „Kaip Jonas liūtą sapnavo“ (ratiliokams jau ketvirtoji!). Kitaip nei kokiame skaitovų konkurse, čia tekstas niekada nebūna nebeliečiamas it koks užsispyręs, nenorintis keistis bambeklis. Viena įdomiausių tokių programų dalių – darbas su sakme ar pasaka ir bandymas išgirsti jos slepiamą mintį. Lengvai savo logikos neatskleidžiančiuose siužetuose tenka įsivaizduoti įvykio priešistorę, priežastis ir pasekmes – tik taip pasakojama istorija patikėsi pats ir įtikinsi kitus. Kaip dar pačiais pirmais susitikimais mus išmokė kaskart su ratiliokais dirbanti storytellingo mokytoja Milda Varnauskaitė, pasakotojas turi ne tik aiškiai matyti savo istoriją ar užuosti ten esančius kvapus, bet ir žinoti kiekvieno veikėjo gyvenimo detales, net jei jos ir nebus papasakotos scenoje. Taip bandydamas suvesti pasakojimo gijas, jautiesi tarsi narpliodamas rimtą detektyvą.
Ne mažiau (o gal ir daugiau) džiaugsmo suteikia kitų pasakotojų išgliaudytos istorijos. Negaliu atsistebėti ratiliokų išmone, žodžio turtingumu, įvairiausių žinių lobynu ir humoro jausmu. Klausiausi ir žavėjausi, kaip žmogaus amžiaus dalybos įvedamos į filosofinius apsvarstymus, saiko išmoko liūtiškas smarkumas, išdaigininkai sulaukia besirūpinančio žvilgsnio ir iš neįtikėtinų istorijų išvedamos kasdieniame gyvenime pritaikomos išvados. O kur dar nebijojimas išties pasakoti – atrasti kitą, šįkart tinkamesnį, žodį, pakalbinti publiką, pamerkti akį šalia sėdintiems. Taip, nors istorijas girdi toli gražu ne pirmąkart, krūptelėjęs nuo pasakotojo lūpomis nusiritusio liūto paliepimo „kirsk kakton“, kaip ir salėje sėdintis žiūrovas nekantriai lauki atomazgos.
Be kūrybinių džiaugsmų ši programa širdį šildė ir žaisminga muzikine dalimi (ar kada specialiai ieškojote dainų apie liūtus ir klausėte smagių dainelių apie kačiukus?) bei nauju žvilgsniu į Joną Basanavičių, prie tautos patriarcho, „Aušros“ redaktoriaus, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir kitų įprastų daktaro nuopelnų kaip niekad aiškiai priklijavusi ir tautosakininko titulą. Dar įdomesnė buvo pirmąkart bent kiek gilėliau paknebinėta J. Basanavičiaus trakų teorija, neslėpsiu, iš pradžių kėlusi lengvą šypseną. Mintis, kad lietuviai kilę iš Balkanuose gyvenusių trakų genčių (o vienas to įrodymų – lietuvių tautosakoje šmėžuojantys liūtai), tuomet kėlė tautinę savigarbą ir leido įsilieti į Europos tautų šeimą. Ir visgi, kai pagalvoji, kad ir iš kur tie lietuviai bebūtų kilę, tikrai yra stiprūs kaip levai – argi kitaip būtų tiek daug visko įveikę? O būti save gerbiančia Europos dalimi tebenorime ir dabar – galbūt pamiršome pasakose riaumojančius liūtus, bet pasauliui rodome savo darbštuoles bitutes ir vieną kitą vienaragį užauginame.
Gabrielė
Augusto Černiausko nuotr.
