Leidinys „Šokame sutartines“
 
Dar vasarą Simono Daukanto kiemą išbraižėme įvairiausiais choreografiniais piešiniais ir pripildėme Vilniaus Universitetą polifoniniu dūzgesiu – filmavome sutartines. Teko paplušėti, nepamirštant derinti atlikimo su skrydžių tvarkaraščiu (taip, lėktuvų ūžesys net jaukias senamiesčio erdves pasiekia) ir šypsniu smalsiems turistams, tačiau saldūs darbo vaisiai jau čia!
 
Vilniaus etninės kultūros centro leidinyje „Šokame sutartines“ pateikiamos populiarios kalendorinių švenčių sutartinės, kurios gali būti ne tik giedamos, bet ir šokamos. „Šokame sutartines“ – skaitmeninė knyga, išleista epub formatu, taigi pritaikyta elektroninėms skaityklėms. Taip pat pateikiami sutartinių vaizdo įrašai ir natos, tad leidinys – puiki pagalbinė priemonė mokytojams, jaunimui, pasaulio lietuviams ir visiems, besidomintiems senosiomis tradicijomis.
 
 
 
Šokame „Anušia dukra“ „Bitele ryto...“
 
Man visad buvo labai įdomus karo menas. Ir kartą, skaitydamas vieną garsiojo mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygą, atkreipiau dėmesį į įdomų klausimą, besisiejantį su juo ir mūsų istorija. Kodėl gi, tyrinėdamas senovės baltų kultūrą klausė autorius, prūsai, nors ir aukštos kultūros, buvo užkariauti per keletą dešimtmečių, latviai taip pat, o lietuvių gentys juos puolusius priešininkus įveikė, suformavo savo valstybę ir išplėtė savo žemes? Yra keletas veiksnių, lėmusių tokius įvykius, tačiau, kalbant apie svarbiausius, G. Beresnevičius pateikia atsakymą, kuriame iškyla lietuvių kultūros savitumas ir jo įtaka karo menui. Remiantis mus pasiekusiais duomenimis galima pagrįstai teigti, jog prūsai buvo teokratai, jų visuomenė rėmėsi stipria žynių valdžia. Nors ir savaip turtinga ir prasminga, tam tikrais tautos istorijos momentais tokia santvarka dėl savo lankstumo stokos ir negebėjimo greitai reaguoti į iššūkius gali kultūrai reikšti pražūtį. Lietuviai buvo kitokie. Anaiptol nestokodami dvasingumo, populiariojoje kultūroje gana dažnai ir visai nepagrįstai priešinamo karingumui, mes buvome, ir esame, velniškai geri kariai. Tai lėmė ir savitą lietuvių būdą, kultūrą ir dinamiškesnę visuomenės sąrangą, kitokį sambūvį tarp žmonių; iš to išaugo mūsų Lietuva.
 
Dvasingumo, išminties ir karybos sąryšis yra gilus. Neatsitiktinai tokios asmenybės kaip Sokratas, garsusis antikos filosofas, tapęs kertine Vakarų kultūros asmenybe, ar Bodhidharma, rytų išminčius, atnešęs čan budizmą į Kiniją, buvo kariai. Juk karys gyvena ypatingoje erdvėje – jis turi glaudų ryšį ir su žmogaus gyvenimo ribomis, ir amžinybės plotme, ribų peržengimu, begalybe.
 
Toje erdvėje taip pat yra daug vietos menui ir dainai. Garsūs kariai indoeuropiečių tradicijoje neretai pasižymi ir poetiniu talentu bei gebėjimu dainuoti. Taigi daina pasirodo kaip vienas iš būdų save sustiprinti, kirsti erdvę ir laiką, susiejant save su praeityje gyvenusiais, taip pat rasti ryšį ir su gyvaisiais. Tokiomis dainomis lapkričio 25-ąją skambėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, kurioje ansamblis „Ratilio“ surengė koncertą, skirtą Lietuvos kariuomenės dienai. Ten nuskambėjusių dainų grožis, įvairovė ir atlikimo būdai darsyk puikiai atskleidė karinių dainų ir jas jaučiančios dvasios stiprybę bei išsakė žmonių, dainuojančiųjų ir klausytojų, praeities ir šiandienos, mintis bei jausmus.
 
Prof. A. J. Greimas yra rašęs, jog pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose paminėtos lietuvių kariaunos, yra pažymima jų vėliavų gausa. Užrašytas netgi epitetas – „gausiavėliaviai lietuviai“. Žodžio „vėliava“ daryba ir prasminis laukas panašus į žodžio „broliava“ – abu jie nusako kažko daugį. Vėliavos atveju – dvasių, vėlių. Tad lietuvių kariuomenės buvo iš dvasių – gyvųjų ir mirusiųjų. Savo protėvius ir mirusiuosius lietuviai pasiimdavo su savimi ir semdavosi iš šio ryšio stiprybės ir jėgų. Panašią galią turi ir lietuvių dainos, per šimtmečius kurtos ir dainuotos, reikšmingos ir praeityje, ir šiandien, mums.
 
Vladas
 
Koncerto „Žalnierėliu pargrįšiu“ akimirkos
Lapkričio 7 dieną Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko Aldonos Ragevičienės jubiliejinis vakaras bei knygos „Medeina, elniai mus paliko“ pristatymas. Tiems, kurie nežino, kas ši nuostabi ponia, atskleisiu, jog 1968 metais ji subūrė vieną seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje „Ratilio“. Po to Aldona Ragevičienė padėjo susikurti ir vadovavo kitiems nuostabiems ansambliams: „Dijūtai“, „Radastai“, „Apyniui“, „Ūlai“.
 
Sveikinimai džiugina Renginį veda Lukas ir Damilė
 
Prisiminimų vakare netrūko nei įvairiausių pasakojimų, nei dainų, šokių, nei juoko ar užplūdusių ašarų. Kiekvieno ansamblio atstovai atsinešė savo istorijas, tačiau visus vienijo jubiliatės įskiepytas kokybės siekis ir tikėjimas tuo, ką darai. Mes, ratiliokai, džiaugiamės kaip galėję, taip prisidėję prie šios šventės: Damilė su Luku vedė renginį, Julita įamžino šiltas akimirkas, Goda ir Inga pasitiko svečius (net per mūsų pirmą dainą uoliai laukė vėluojančiųjų :)), visi drauge dainavome.
 
Pristatydama knygą „Medeina, elniai mus paliko“, autorė akcentavo moteriškojo prado svarbą liaudies dainose, kultūroje. Turėjome progą išgirsti apie archajišką dainų prigimtį ir kodėl, anot Aldonos Ragevičienės, taip retai liaudies dainose sutinkame elnę devyniaragę (įprasta, jog dažniausiai apdainuojame elnią). Daugiau įdomių įžvalgų prašome ieškoti „Medeina, elniai mus paliko“.
 
Dainas dovanoja buvę ansambliečiai Sutartinės subtilybės
 
Po to laukė ir tortas! Visi vaišinomės, traukėme dainas, šokome, grojome. Buvusios ratiliokės dairėsi, ar tik ne jų kostiumais mes pasidabinę, o jei savojo neužmatė, teiravosi, kur jis prapuolęs, ar dar naudojamas.
 
Na, o man didis džiaugsmas pamatyti besišypsančią Aldoną Ragevičienę, jos gyvybingą mostą ir šūksnį man įkandin: „Sveika, Runda, kaip laikaisi?“ :)
 
Ačiū, kad tuomet nepabūgote ir subūrėte tiek puikių ansamblių. Sveikatos Jums, vienybės mums!
 
Jubiliatė Aldona Ragevičienė
 
Ugnė
(Julitos nuotr.)
Atėjus naujiems mokslo metams, visiems norisi ko nors naujo, dar nepatirto, jaudinančio. Aš – ne išimtis. Prisiminusi praeitus metus, kuomet trūnydama su vidaus ligų propedeutikos knygomis kaliau sau į galvą elektrokardiogramos rodiklių normas, nusprendžiau, kad atėjo laikas nuveikti ką nors kita. Ką nors, kas praplėstų mano akiratį, padėtų susirasti naujų draugų ir suteiktų galimybę produktyviai pailsėti. Naršydama veidaknygėje radau kvietimą į „Ratilio“ naujų narių dieną. Pamygusi mygtuką „domina“ sukrutau ieškoti informacijos apie patį kolektyvą ir jo veiklą. Folkloras – štai su kuo ketinau susidurti. Aiškumo dėlei turėčiau prisipažinti, jog niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su šia lietuvių kultūros, gyvenimo būdo išraiška. Tad labai nustebinau tiek save, tiek artimuosius bei draugus nusprendusi pabandyti iškeisti blizgius modernaus šokio rūbus į visą kūną dengiantį ir žemę siekiantį tautinį kostiumą. Eidama į pirmąją repeticiją svarsčiau, ar elgiuosi teisingai – ar aš ten pritapsiu, ar suprasiu, ar išmoksiu, ar pamilsiu folklorą taip, kaip jį myli ir puoselėja kolektyvo senbuviai. Tačiau ilgai netrukus supratau, kad „Ratilio“ repeticijos – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių aš nuoširdžiai laukiu skęsdama nesibaigiančiuose savaitės darbuose. Gera atmosfera, šilti ir nuoširdūs žmonės bei tradicija, sujungianti muziką, dainą, šokį ir puikius žmones – štai geriausias nereceptinis vaistinis preparatas nuo streso ir rutinos. Bet patartina šį vaistą vartoti atsargiai – gali sukelti stiprią emocinę priklausomybę. :)
 
Užkulisiuose puošiasi Veronika ir DžiugilėRuošiamės koncertui ir gėrimės festivalio dalyviaisMaskvos tradicinės kazokų dainos klubas „Petrov Val“
 
Nespėjus susivokti, atsklendė spalis, o kartu su jo krintančiais lapais pažiro naujos (bent jau man) patirtys mistiniame folkloro pasaulyje. Kalbu apie festivalį „Pokrovskije kolokola“. Nelabai įsivaizduodama, kas tai per festivalis, spalio 13-osios vakarą su smalsumu lėkiau Šv. Kotrynos bažnyčion dalyvauti koncerte „Unikalios tradicijos“. Pakliuvusi į persirengimo kambariuką pasijutau tarsi nukritusi į Alisos pasakų šalį: viename šone į kasas spalvotus kaspinus pina rusaitės, kitame kambario gale energingai gestikuliuodami diskutuoja gruzinai, o prieš veidrodį rožinę suknelę taisosi lyg princesė atrodanti azerbaidžanietė. Tačiau tikrieji stebuklai prasidėjo pritemus šviesoms ir nutilus susirinkusiems žiūrovams. Sakralinė muzika, kurią griežė rylininkas Andrejus Kotovas, mane sudomino ir nustebino, o slovakių, atlikusių tradicines vestuvių dainas, skardūs balsai privertė išsižioti iš susižavėjimo. Bet labiausiai atmintin įstrigęs dalykas buvo tas nuostabiai geras jausmas stovint tarp kitų ratiliokų ir su pasididžiavimu pristatant lietuviškas tradicijas.
 
Labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į Vilniaus universiteto folkloro ansamblio šeimą. Nors man ir kitiems naujokams dar reikia daug ko išmokti, tačiau esu tikra, jog senbuvių, ne kartą dalyvavusių tokiuose renginiuose kaip „Pokrovskije kolokola“, padedami sugebėsime puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.
 
Džiugilė
(Damilės ir Julitos nuotr.)
Liepos pradžioje gautą prašymą-pasiūlymą sudalyvauti dar Andriaus Mamontovo įkvėptos iniciatyvos penkioliktajame gimtadienyje sutikome išskirtinai atsargiai. Niekad nebuvau folkloro „adaptacijų“ fanė, tad ir šįkart vadovės perduotą pasiūlymą sutikau skeptiškai. Bet vis tik – Lietuvos radijo ir televizijos prodiuseris kviečia – ir mandagumas bei smalsumas nugalėjo. Dėl drąsos pasiėmusi Juliją su Milda (išsyk žinodamos, jog negalės dalyvauti, jos buvo sukalbamesnės), patraukiau į žvalgybą. Ir stebėtinai greit įsitraukiau: jau po pirmųjų Česlovo Kriščiūno ir jo mokinių (puikių muzikantų beigi jaunų ir dar nevedusių, kaip vis motyvuodavo mus Mokytojas), pasivadinusių „Čiutyta“, roku kvepiančių akordų ir subtilių instrumentų solo buvau pasiryžusi ne tik pati leistis į nuotykį, bet ir šia mintimi sugundyti visą dainininkių draugiją.
 
Ir iš tiesų, vasariška avantiūra įvyko. „Folkšokas 2017“ – taip vadinosi ratiliokams (nors daugiau ratiliokėms) tekęs išbandymas. Pirmoji ir pagrindinė mūsų užduotis buvo gražiai įdainuoti keturias kone iki kraujo žinomas dainas, tiksliau, jų aranžuotes. Kurgi iššūkis? Nauji ritmai, sąskambiai, o kur dar improvizacijos – visa tai pareikalavo susiklausymo, bet ir suteikė daugybę erdvės iš naujo pažinti save ir kitas. Kelios repeticijos (profesionalai daug laiko tam skirti negali), atsisakiusioms atostogų namie pagardintos bent rabarbarų pyragu, keturios ar penkios valandos studijoje, ir įrašai baigti. Bet tai buvo tik pradžia. Besiruošiant išvykai į Klaipėdą, kur rugpjūčio viduryje vyko Didysis Koncertas, vokalisčių trejetą (iš penkių dvi pasirodymui nubyrėjo) žūtbūt teko papildyti. „Granskveras“, „Hakerių“ ir „Tado Blindos“ polkos, arba tiesiog – šokiai. Neslėpsiu, iškart susierzinau – šios melodijos toli gražu nežavėjo taip, kaip pirmosios. Bet savaitė intensyvaus darbo, ir iki skausmo įkaitinta vaizduotė bei kūnai davė vaisių – tris visiškai naujas choreografijas (kaip anachroniškai „Ratilio“ kontekste beskambėtų ši sąvoka). Kūryba tradicijos rėmuose, galima būtų juokauti, bet mums tai iš tiesų buvo visiškai nauja ir neįprasta, gal net svetima. O tapo sava. Azartas, pakeliantis dvasią, žadinantis baimę, bet intriguojantis peržengti savo įprastus vaidmenis ir ribas. Visišku pakylėjimu tapo pats koncertas, išmušęs iš patogaus ir priprasto formato ir privertęs viešai drąsiai pakvailioti. Pradėjusios nuo smagaus pasižaidimo nedidelėje uždaroje įrašų studijoje, jaukioje draugių kompanijoje, visiškai netikėtai atsidūrėme pačiame didžiulio koncerto pasirodymų centre, kur reikėjo jau ne gerai dainuoti, o gerai atrodyti (kas gali būti net kaip reikiant sunkiau).
 
Įsibėgėjant rudeniui ir laukiant antrojo pasirodymo įrašų (Mokytojų dienos proga jau su visa dainininkių komanda filamavomės „Duokim garo“ laidai), vis dar sunku patikėti, kaip toli nuvedė smalsumas. Visiškai naujos patirtys (nuo naujų meninės raiškos formų iki naujos sceninės išvaizdos ir fonogramų), didžiulis įspūdžių bagažas, naujos pažintys – nauji vargai, bet ir nauji malonumai. „Ar ši muzika skirta tik folkloro mėgėjams, ar galėtų patikti ir jaunimui?“ – prisimenu žurnalistės klausimą Klaipėdoje. „Pirmiausia ne folkloristams...“, – ir vėl drįsčiau atsakyti (nesupriešindama jaunimo ir folkloristų, kaip teisingai tuomet pastebėjo Lukas), – bet įdomios ir kokybiškos muzikos mėgėjams. Nekeisčiau liaudies dainų nei į šias, nei į kokias kitas. Bet ne kaip folkloras (o gal ir ne kaip rokas?) ji turi patikti ir būti reikalinga, o kaip originali ir savarankiška muzika, turinti laisvę ir teisę gyvuoti nepretenduodama „aktualizuoti“, „atnaujinti“ ar kaip kitaip „integruoti“ senąsias dainas ar juolab užimti jų vietą.
 
Adelė
 
„Ratilio“ merginos ir „Čiutyta“ Klaipėdoje
 
 

Artimiausi renginiai

<<  <  Saus. 2021  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Naujausi leidiniai

Go to top