Aš – ratiliokas

Aš – ratiliokas

  • Aš – ratiliokas: medikai

    Kad atsidavę sveikatos priežiūros specialistai yra ypač svarbi visuomenės gerovę užtikrinanti grandis, abejonių nekyla. Kaip ir dėl to, kad kelias, kurį tenka nužygiuoti norintiems tokiais tapti, reikalauja daug jėgų ir kantrybės. Tačiau medikai – ne vien balti chalatai, ir medicinos studentai – ne vien (nors ir labai dažnai) į medicinos vadovėlius įsikniaubę. Sveikindami Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą su 239-uoju gimtadieniu, kviečiame paskaityti, kaip būsimieji gydytojai atranda savo pašaukimą ir kodėl vis dėlto verta porą vakarų prie knygų iškeisti į laisvalaikį ansamblyje.

  • Aš – ratiliokas: filologai (II)

    Visai neseniai mielosios „Ratilio“ filologės pasidalijo savo mintimis apie ansamblį, studijas ir tai, kaip filologija ir folkloras jų gyvenimuose pinasi. Nė pastraipėlės į bendrą straipsnįnebebūtum įspraudęs – toks jis sodrus įžvalgų išėjo, sakytum, net braška – bet juk filologių ratiliokių ir daugiau yra! Gyvas, rodos, pats iš lapo Teresės balsu čiauškantis pasakojimas dėl to nugula čia ir žada pradžiuginti visus, tarmiško žodžio pasiilgusius.

  • Aš – ratiliokas: filologai

    1968 metais scenoje pasirodė būrelis studentų, dauguma lituanistų, Vilniaus universiteto bendruomenei pristačiusių Velykoms skirtą programą. Tai buvo pirmasis folkloro ansamblio, kurį dabar žinome kaip „Ratilio“, koncertas. Šiandien, po daugiau nei 50 metų, maršrutas Centriniai rūmai–Didžioji Aula, arba paskaitos–repeticijos, filologams taip pat puikiai pažįstamas. Ir šiuo velykiniu laikotarpiu, prisimenant ansamblio pradžią, rubrikai „Aš – ratiliokas“ norisi pakalbinti ne ką kitą, o būtent juos.

  • Aš – ratiliokas: teisininkai

    Spalio 25-ąją minime Konstitucijos dieną – 1992 m. referendumu priimtą pagrindinį šalies įstatymą išmanyti yra kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas, o teisininkams – ir būtinybė. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas kasmet rengia Konstitucijos dienas (KoDi) – jei šiemet nespėjote apsilankyti, nepamirškite to padaryti kitąmet. O mes savo ruožtu šia proga kalbiname teisę studijuojančius ratiliokus: kaip greta kodeksų atsiranda dainynėliai?

     Visada bičiuliškai nusiteikęs Kasparas

    Kasparas, Teisės vientisųjų studijų 4 kurso studentas:

    Kai pasakau, kad studijuoju teisę, o mėgstamiausia mano veikla yra šokti tradicinius šokius bei klausyti tradicinių dainų ir muzikos, žmonės nemenkai nustemba. Daug kam šie dalykai atrodo nesuderinami. Tikriausiai žmonėms keista įsivaizduoti, kaip lakuotus batus ir kostiumą nešiojantis teisininkas (tiesa, tai yra šioks toks mitas) juos mielai iškeičia į tautinius drabužius ir pasileidžia patrypti polkutę ar fokstrotą.

    Pasirinkimas studijuoti teisę buvo beveik atsitiktinis. Baigęs dvyliktą klasę ir išlaikęs egzaminus sukau galvą, ką gi noriu studijuoti. Nusprendžiau, kad pasirinksiu studijas, kurios yra plačios ir praktiškos (kaip mano mama ir aš mėgstame sakyti – studijos, kurios yra apie viską ir apie nieką). Taip mano akiratyje atsidūrė psichologija ir teisė. Galiausiai Rugsėjo pirmąją sutikau Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pirmakursių būryje.

    Su folkloru susipažinau taip pat per atsitiktinumą. Nors folkloro paragavau jau penktoje klasėje, visa galva į folklorą pasinėriau tik baigęs mokyklą ir pradėjęs studijuoti. Antrame kurse atradau Tradicinių šokių klubą, kuriame susipažinau ir su kai kuriais ratiliokais, o trečiame kurse išdrįsau ateiti į „Ratilio“ perklausą. Tiesa, iš pradžių derinti studijas, atliekamą praktiką ir ansamblio veiklą nebuvo labai paprasta, dėl to kartais kentėdavo ir repeticijų lankomumas. Pamažu išmokau viską suderinti, taigi galėčiau padėkoti „Ratilio“, kad pagaliau išmokė mane skaičiuoti savo laiką ir jį branginti.

    Manau, kad kertiniu mano „karjeros“ „Ratilio“ tašku tapo išvyka į Palangą, kur šventėme Jurgines. Šioje išvykoje supratau, kokie brangūs man yra ratiliokai bei kaip smagu ir gera su jais leisti laiką, o naktinis pasidainavimas buvo tiesiog pasakiškas. Atrodo, kad po šios išvykos mane visada ir visur lydi ratiliokai ir esu jų apsuptyje. Pirmadieniais ir trečiadieniais su nekantrumu laukiu dienos pabaigos ir repeticijų pradžios, kur vėl galiu „pasikrauti“ geros energijos likusiai savaitei. Kitas ansamblio narys Ignas labai šauniai apibūdino ansamblį – tai daugybė įdomių, įvairioms mokslo sritims bei pasaulėžiūroms atstovaujančių žmonių, kuriuos vienija meilė ir pagarba tradicijoms, šokiams, dainoms ir muzikai. Labai džiaugiuosi, kad pavyko nutūpti „Ratilio“ lizde ir tikiuosi, kad kitiems šis lizdas taps tokiais pačiais šiltais namais...

    Akvilė, Teisės vientisųjų studijų 2 kurso studentė:

    rãtil‖as (3b) apskritimas, ratas, lankas: Ratilai aplink mėnulį... Teka saulelė kaip ratilė̃lis“ – DLKŽ.

    Kol dar nesi ansamblyje, tai eilinė sąvoka ir apibrėžtis. Tačiau tapusi ansamblio dalimi, skaitydama šią apibrėžtį, norom nenorom nusišypsau, nes suprantu, kaip viskas susiję. Bet pradėkim nuo pradžių...

    Praeitais metais įstojau į Vilniaus universitetą, Teisės fakultetą. Nuolatos sulaukiu klausimo, kodėl taip pasirinkau, ir vis dar neturiu į jį atsakymo, juolab kad pats pasirinkimas atsirado gana kurioziškai. Tačiau mokytis įdomu, o universiteto gyvenimas vilioja ir stebina. Į universitetą stojau pakankamai drąsiai, o štai į „Ratilio“ naujų narių priėmimą ėjau visai kitaip – nedrąsiai ir su abejone, kad gali nepriimti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai kelia šypseną, tačiau tuo metu pažinojau tik vieną ratiliokę, buvau žmogus, kuris, galima sakyti, visiškai nesusijęs su folkloru ir jo neragavęs: su folkloru buvau susidūrusi tik netiesiogiai per girdėtus pasakojimus, tėvų atsiminimus apie Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos ekspedicijas bei Jonines su ramuvietiškais elementais. Iš tikrųjų, nebuvo ten ko bijoti – priėmė ir įtraukė. Sakoma: „Vieną kartą tapęs ratilioku, amžiams liksi ratilioku“. Tikra tiesa – kai jau įtraukia tas ratilas, tai nė nenori niekur kitur plaukti.

    Šie metai buvo tokie pilni vakaronių, šokių ir šypseną keliančių prisiminimų, kad kartais niekam kitam galvoj vietos nebelieka. Mintimis keliauju nuo pirmos išvykos į Uteną, per visą Kalėdų laikotarpį, Jurgines Palangoje, nepakartojamą „Skamba skamba kankliai“ savaitę (kai kasdieninius renginius turi derinti su prasidėjusia sesija), iki visų vasaros įdomybių (nuo „Vyčio ordino riterių“ iki grybautojos regalijų), kurioms reikėtų atskiros rubrikos... Nors visus įspūdžius galvoje susidėlioti sunku, bet viena tikrai supratau: „Ratilio“ – ne šiaip ansamblis, tai šeima, kurios dalimi tapau ir dėl to labai džiaugiuosi.

    P.S. Grįžtant prie minėtosios apibrėžties, šiemet parengėme ir tebepildome mitologinių dainų, susijusių su dangaus kūnais, programą. Taigi štai – net paprasčiausi ratilovartosenos pavyzdžiai žodyne dalyvaujant ansamblio veikloje kitaip pasirodo. Viskas jungiasi į vieną ratą.

    Tikras miško vaikas Akvilė 
  • Aš – ratiliokas: fizikai

    Pavasario saulutės paviliotas, Dinas Zauras vėl išėjo į gatves! Neabejojame, kad kur nors palydoje išvysite ir pažįstamus ratiliokų veidus, mat, kaip „Ratilio“ 50-mečiui skirtoje „Duokim garo“ laidoje sakė fizikas (ir ne tik) Vilius, fizikai yra patys muzikaliausi – užtat ir ansambliui Fizikos fakulteto auklėtinių netrūksta. Kol vieni siaučia Fiziko Dienoje (gal kokias patrankas Fizlende šaudo – netrukdykime jiems atlikti šios kilnios misijos), kiti gi leido žvilgtelėti mums į jų išradingas galvas – paskaitykim ir pirmyn pratęsti pažinties FiDi 51!

    Ansambliečiai žavisi meistrišku Irmanto grojimu

    Irmantas, Fizikos mokslų daktaras:

    Kap mažas bovau, ni žonselius, ni jautelius neganiau, vo su lituokliu radijės ardžiau. Vo kap pajaugau, fizikas uždavėnius sprėst pradiejau. Anėi mon patėka ė sekies, dil tuo sumėslinau stuoti i fizikas-astrofizikas studijės Vilniaus universitetė. Šalėpas visomet bova mozėka: mokėnaus akordeuonu gruot, paskiau gitara. Toriejė tievs irašės i kasetė vėina banduonininka iš sava kaima. Taj da mokyklas laikas aš sidiedavau, klausydavau i bondydavau su akordeuonu atkartuot anuo gruojėma, ale nikap nesigaudava tu vėngrybiu sugruot. Čė bova pėrmuojė pažyntės su folkluoru. Rimčiau i anou pasinieriau tik studijoudams dokturantūruo, kumet atradau Tradiciniu šuokiu kluba. Po kažkėik laika suvuožuojau i „Ratilio“ nuetė, šuoktė pasimuokyt. Bet tep nutėka, ka jau per ontra repeticijė idavė mon koncertina i ronkas. Toliau bova kap tuo dainuo: Koncertiną tik paėmiau ir nutariau / Niekuomet neatsiskirt su ja,a kažkap tėn panaše.Vo je rimta, taj čė patarlė geriau vėliau negu nikumet poike tynk. Džiaugous suradės „Ratilio“, katramė ne tik turiejau pruogas susipažynt sulituviškuomtradicijuom, išmuokt vėsokiausiu dalyku, pakeliaut, pakoncertout įvairousiuos vėituos, bet ė sutėkt geriausiu draugu.

    Lukas, Taikomosios fizikos ir pedagogikos bakalauras:

    Koks gi tu esi, pirmakursi Lukai? Ateini į „Ratilio“ ansamblį parodyti, kaip puikiai leidi orą per balso stygas suderindamas liežuvio, žandikaulio ir lūpų judesius. Tu žinai, kad klubuose apsvaigstama nuo muzikos ritmo, kuris sutampa su širdies 60 dūžių per minutę (tūc tūc). Ir tarp ratiliokų visai ne „chemija“ tvyro, o fizika – taigi reikia laikytis šokant polką, kad neišskristum. Tu juk fizikas! Tavo stabas yra tikslumas ir vienareikšmiškumas. Pasaulis pažinus, deterministinis, ir viskas čia aišku!

    O ar gali pagalvoti, Lukai, kad po keleto metų Tau nereikės galvoti, kaip dainuoti – užteks regėti, (apie) ką dainuoji. Užteks išsižioti ir Tavo balso rezonatoriai patys surezonuos su šalia stovinčių dainininkų balsais ir juos stiprins. Ar nustebtum, kad visai nesvarbu, kad nežinai, kokią natą groji armonika? Ar manai, kad šokyje reikia nuolat galvoti apie žingsnelius ir kojos pačios nesikilnoja? Ar gali įsivaizduoti, kad filosofinės diskusijos su ratiliokais apie nepažinų pasaulį, apie tai, kad dėsnių egzistavimas yra tik abejotina prielaida, Tave taip stipriai jaudins? Ar suprasi, kad jeigu šviesą galima aprašyti keliais modeliais (geometrinė optika, banginė optika, kvantinė optika), tai ir į bet kurį gyvenimo reiškinį galima žvelgti iš įvairių kampų? Ar suprasi, kad folkloro pateikėja močiutė dainuoja iš savo kampo ir visai nereikia į tą patį kampą su ja lįsti – susirask savo kampą! Ar suprasi, kad viskas yra taip daugiaprasmiška?

    Taigi, Lukai, ir šį laišką suprask, kaip nori. Kaskart jį skaitydamas būsi jau kitame kampe.

     
    „Pravadyrius“ ir ant scenos, ir klasėje, ir bičiulių būry
  • Aš – ratiliokas: matematikai

    Katino dienos Kaziuko mugėje MIF užgavėniautojai

     

    Kaip apskritimas būtų neįmanomas be π, taip „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“ be ansamblio matematikų! Pi dienos proga Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) auklėtiniai tęsia rubriką „Aš – ratiliokas“, demonstruodami, kad puikiai valdo ne tik skaičius, bet ir žodžius.

  • Aš – ratiliokas: politologai

    Džiaugiamės pristatydami naują ratilio.lt svetainės rubriką – „Aš – ratiliokas“! Ne paslaptis, kad folkloro ansamblis „Ratilio“ suburia įvairaus amžiaus, pomėgių, iš įvairių miestų atvažiavusius ir įvairiausius dalykus tyrinėjančius Vilniaus universiteto studentus bei alumnus. Kiekvieno pasaulėvaizdis praturtina ansamblio veidą ir yra jo stiprybės pamatas. Kviečiame susipažinti su ansamblio nariais, įvairių fakultetų auklėtiniais, iš arčiau.

    Šįsyk gražia Valstybės atkūrimo dienos proga Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentai ir dėstytojai dalijasi pamąstymais apie patriotiškumą, pasakoja apie savo santykį su universitetu, folkloru, Tėvyne. Malonaus skaitymo! 

     

     Ūla ratiliokišką Naujųjų metų dieną

    Ūla, TSPMI 1 kurso Politikos mokslų bakalaurantė:

    Prieš pusę metų mano gyvenime atsirado du nuostabūs dalykai – politikos mokslų studijos VU TSPMI ir folkloro ansamblis „Ratilio“. Kalbant apie TSPMI, jis yra inovatyvus, kokybiškas, spalvingas, jame dėsto ir studijuoja skirtingos pasaulėžiūros, įvairių idėjų bei pomėgių žmonės, savo veikla kuriantys Lietuvos ateitį. Tai motyvuota aplinka, skatinanti augti ir veikti. Na, o ateitis remiasi į praeitį, tad taip organiškai susisieja studijos ir dalyvavimas ansamblyje. „Ratilio“ yra kur kas daugiau negu repeticijos ir koncertai, tai ir tam tikras gyvenimo būdas: tradicijų, vertybių puoselėjimas, bendruomeniškumas, švenčių sutikimas kartu. Su ansambliu keliaujame po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Nepakartojamas jausmas koncertuojant su „Ratilio“ susipažinti su savo tautiečiais, kurių galbūt gyvenime daugiau nebesutiksi, bendrauti per dainą, šokį, žaidimus. Folkloras mus jungia, suvienija bent vienam vakarui. Nėra valstybės kaip fizinio, apčiuopiamo dalyko. Valstybė labiau yra žmonės, jų tarpusavio santykiai, koncepcija, esanti mūsų galvose. Paskaitų metu susipažinome su įsivaizduojamų bendruomenių (angl. imagined communities) teorija, kuri teigia, kad, nors realiai nepažįstame vieni kitų, tautą įsivaizduojame ir tapatinamės su jos įvaizdžiu. Manau, kad vakaronės, pasibuvimas drauge ir kuria bendrystę, žmogaus ryšį su žmogumi. O tas ryšys – tai brangiausia vertybė, nors ir nepamatuojama, neapčiuopiama. Puoselėti tą ryšį ir linkiu Lietuvai 101-ojo gimtadienio proga.

     

    Augminas, TSPMI 4 kurso Politikos mokslų bakalaurantas:

    „Ratilio“, kaip bebūtų keista, iš pradžių man buvo dalykas su patriotiškumu ar pilietiškumu turįs mažai bendro. Į ansamblį atėjau veikiau iš smalsumo, o pasilikau veikiau dėl to, kad mane patraukė ta keista folklorinio meno forma (taip, kaip mane traukia daugelis senų dalykų, dažnai vien dėl to, kad jie seni) ir suradau bičiulių, vienaip ar kitaip panašių į save. Tačiau folkloras man mažai kuo siejosi su kažkokia patriotine ar pilietine laikysena. Polkos trypimas man neatrodė kažkuo patriotiškesnis už tango, o sutartinių sekundos pilietiškesnės už, pavyzdžiui, vingiuojančias grigališkojo choralo melodijas.

    Patriotiškumas yra keistas ir sudėtingas dalykas. Daugelis žmonių visais laikais jausdavosi prisirišę prie to, kas jiems pažįstama, artima ir sava. Būti patriotu taip pat reiškia būti kolektyvo dalimi, pripažinti, kad tavo likimas bent iš dalies yra bendras su daugelio kitų, dažnai nė nepažįstamų žmonių, su kuriais tau teko malonė ar neganda gyventi vienoje vietoje ir kalbėti viena kalba.

    Viena stipriausių mane su tuo, ką būtų galima pavadinti „istorine atmintimi“, susiejančių patirčių buvo ansamblio kelionė į Kazachstaną, kur lankėme buvusias tremties vietas – vietas, kur stovėjo lageriai, tremtinių kapines, jiems skirtus memorialus, muziejus – ir visa tai darėme dainuodami tremtinių dainas. Matyti tragedijos vietas reiškė išgyventi jos realumą. Pagalvojus atrodo keista, jog nė nepapasakotos tų žmonių istorijos lankant jų kančios vietas kažkokiu būdu tapo ir mano istorijos dalimi, bet, matyt, galų gale ryšys su Lietuva ir yra išgyvenamas būtent taip – jo negali tiesiog imti įdiegti, jį reikia patirti.

    Augminas su sese šimtmečio Vasario 16-ąją 

     

     Ainė Krasnojarske (už kadro ir kiti ratiliokai:)) Ainė, TSPMI profesorė:

    Į folklorą esu įsitraukusi nuo pat gimimo. Net ne nuo gimimo, bet netgi prieš gimimą. Mano tėvai studijų laikais pateko į tokią etnokultūrinę subkultūrą, kuri sovietmečiu buvo labai įdomus reiškinys. Jis ir dabar yra įdomus reiškinys, bet apie jį mažai kas žino, nes daug kam folkloras asocijuojasi su kažkokiais tautinių šokių kolektyvais ar liaudiškom kapelom, kurias girdi per radiją ar televiziją. Tačiau tai absoliučiai skirtingi dalykai. <...> [F]olkloras yra toks labiau džiazas. (Džiazas yra kita mano labai mylima sritis ir man tie dalykai labai susisieja.) Folkloras yra laisvas iš savęs. Jis yra labai improvizacinis. Todėl sovietmečiu į jį buvo žiūrima labai įtariai, mažų mažiausiai. Ne tik dėl to, kad ten nebuvo dainų apie Leniną ar traktorių, bet visa laikysena iš principo buvo nepriimtina. <...>

    Aš toje subkultūroje nuo pat mažumės buvau. Kartu su tėvais eidavau į Mokslų akademijos folkloro ansamblį. Vadovė pastebėjo, kad moku dainuoti ir taip nuo trejų metų pradėjau koncertuoti ir tapau pilnaverte dalyve. Vėliau, kai įstojau į universitetą, automatiškai atėjau į „Ratilio“. <...> Iki šiol ta folkloro subkultūra man yra labai svarbi. Žmonės ten yra kažkokie tikri. Su jais yra visai kitas jausmas nei su kitais žmonėmis bendraujant. Man ten labai gera būti. <...>

    Į Šaulių sąjungą įstojau labai simboliškai, Vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Atsigręžus į Šaulių istorija, galima matyti, kad tai buvo nepaprastai svarbi organizacija tarpukariu ir labai norėtųsi tą dalyką atgaivinti, kad tai nėra vien karinė organizacija. Šaulių ideologija, V. Putvinskio suformuota, yra nepaprastai graži. Jo nuomone, šauliai yra Lietuvos dvasinė aristokratija – žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė ir kurie turi tvirtą moralinį pagrindą. <...> Taigi norėjau pradėti nuo savęs ir įkvėpti kitus – būtų smagu, kad taip, kaip ir tarpukariu, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis priklausytų šauliams. Ir mūsų studentai, kurie yra tokie pilietiški ir patriotiški, galėtų stoti į Šaulių sąjungą ir duoti gerą postūmį ir organizacijai, ir valstybei. <...>

    Aš norėčiau matyti pilietišką Lietuvą, su stipriomis bendruomenėmis, kurios nelauktų, kad valdžia kažką paduos, kurios pačios kažką darytų ir veiktų. Tas veikimas svarbus ne tik valstybei, jis įprasmina ir pačių žmonių gyvenimą. Kai galvojame, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos, nemanau, kad tai yra susiję vien tik su finansais. Čia yra susiję ir su tuo, kaip tu matai savo vietą, savo prasmę. Labai norėtųsi, kad žmonės jaustųsi įprasminę savo gyvenimus čia, Lietuvoje.

    Ko labiausiai palinkėčiau Lietuvai, tai viena vertus politikų, kita vertus, menininkų ir intelektualų, kurie turėtų savyje įkvėpimo ir kurie padėtų atrasti Lietuvai save ir savo tapatybę. Mes turime nepaprastai turtingą istorinį ir kultūrinį klodą, bet kartais atrodo, kad mes pasimetę, nežinome, iš kurio kultūrinio sluoksnio semtis įkvėpimo savo tapatybei. Reikia lyderystės, kuri padėtų tą tapatybę iš naujo atrasti ir suvokti, kokie mes nepaprastai turtingi, ne tik regiono, bet ir visos Europos lygmeniu.

    Visą interviu su Aine skaitykite VU TSPMI tinklalapyje.

  • „Gyvenu, kai dainuoju“

    Visas būrys ratiliokų, Žiūrų kaimo dainininkų ir konferencijos dalyvių! Malena „Ratilio“ 50-mečio šventėje

    Spalio 24 d. Seime vyko konferencija „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“. Tai buvo ne pirmas mano apsilankymas Lietuvos Seime, nes šiais metais dalyvavau XVI Pasaulio lietuvių bendruomenės kongrese kaip Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos atstovė, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Trečiadienį, išklausiusi ypatingų liudijimų apie folkloro ansamblius ir apie kitus kultūrinius judėjimus prieš ir po Nepriklausomybės atkūrimo, šokau ir dainavau su „Ratilio“, ir galiu pasakyti, kad jausmas, apimantis dainuojant ir šokant, buvo daug stipresnis.

    Lankau šį ansamblį jau apie dešimt mėnesių ir per visą šį laiką išmokau unikalių dalykų, sužinojau apie autentišką lietuvių kultūrą. Dainuoti ir šokti man nelabai sekasi – esu baigusi meno mokyklą, ir kiti dalykai, pavyzdžiui, marginti kiaušinius arba karpyti karpinius, man sekasi geriau, bet nepasiduodu ir vis tiek bandau. Kartais ratiliokai man padeda, raiškiai dainuoja šalia manęs, kad aš galėčiau prisiminti žodžius. Koncerte pamiršau šokį ir susinervinusi paklausiau ansamblioko: „Į kurią pusę man reikia suktis?“, o jo atsakymas buvo: „Pagal saulę“... Supratau, kad man dar reikės išmokti daug dalykų.

    Mano močiutė visada dainuoja dainas, kurias jos mama atvykusi į Argentiną dainavo su savo seserimi. Mano mama – muzikos mokytoja ir vadovavo ansambliui lietuvių bendruomenėje. O dabar man patinka dainuoti, nors kartais negaliu prisiminti visų žodžių. Vis pagalvoju, kaip norėčiau grįžusi į Argentiną dainuoti su jomis arba galbūt įkurti Argentinos lietuvių folkloro ansamblį… Kaip svarbu išlaikyti žinių perdavimą iš kartos į kartą! Kaip svarbu rūpintis nematerialiuoju kultūros paveldu! Ypač šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali kultūrinė homogenizacija.

    Malena

  • Ratilio – jungtis tarp žmonių, kurios neįmanoma pamatyti, bet lengva pajusti

    Ansamblyje „Ratilio“ esu aštuonis mėnesius. Jau aštuonis ar dar tik aštuonis, negaliu pasakyti, bet per šį laiką daug ko išmokau, pamačiau ir pajutau. Iš žalios naujokės, rugsėjo mėnesį dar nesupratusios nei ketvirtadalio dainuojamų dainų žodžių ir nemokėjusios tų žodžių perskaityti iš vyresniųjų lūpų, dabar virtau į nuostabių žmonių būrį priimtą narę, kurios širdis, regis, visada ir priklausė šiam kolektyvui. Tačiau ši istorija, kurią ketinu papasakoti, yra ne apie mane. Tai apie vieną mano buvusios mokyklos mokytoją.
     
    Mokykla man patiko – veiklų daug, pamokos įvairios ir įdomios, ypač jei jas veda sudominti mokantys specialistai. Viena iš tokių mokytojų, kurią nuolatos prisimenu, yra mano buvusi vokiečių kalbos mokytoja. Šia moterimi aš visada žavėdavausi – aktyvi, visuomeniška, charizmatiška, draugiška, išmananti savo discipliną ir deganti noru savo žinias perduoti mokiniams. Vokiečių kalbos pamokų visada laukdavau. Ne tik todėl, kad jos būdavo produktyvios ir įdomios, bet ir todėl, kad per jas būdavo linksma. Žaidimai, debatai, vaidinimai ir, svarbiausia, dainelės, įrašytos pačios mokytojos. Ne vieną tokią dainelę prisimenu ir dabar: Wunderbar, wunderbar, alles klar – įtariu, šie dainos žodžiai niekada neišsitrins iš mano atminties, skirtingai nuo antrame kurse mokytųsi biochemijos purinų/pirimidinų skilimo ciklų. Kiekvienąkart mokytojai įjungus grotuvą, ne tik aš, bet ir klasės draugai iškart pralinksmėdavome ir, negailėdami savo balsų, traukdavome daineles. Ypač jei kartu dainuodavo ir mokytoja – jos balsas skambėdavo švariai ir užtikrintai.
     
    Su šia mokytoja kartu augau, keliavau į Vokietiją, dalyvavau debatų konkurse. Jos dėka man atsivėrė daugybė naujų galimybių, kurių viena – būti Tarptautinių jaunimo debatų alumnų asociacijos Tarybos nare. Šiais metais Lietuvos debatų finalas, kaip kasmet, į Vilnių sutraukė mokinius, mokytojus ir alumnus. Į renginį atvykau ir aš ir ten sutikau savo vokiečių kalbos mokytoją. Apsidžiaugusios, kad susitikome, abi puolėme pasakoti įvairių naujienų ir klausinėti, kas geresnio mūsų gyvenimuose. Vieną pokalbio dalį man norisi aprašyti detaliau:
    – Na, Džiugile, tai apie mokslus jau pripasakojai, bet sakyk, ar turi laisvo laiko? – domaujasi mokytoja.
    – Ai, – sakau, – turiu kažkiek. Va, šiais metais prisijungiau prie folkloro ansamblio...
    – VU folkloro ansamblio?..
    Mokytoja žiūri į mane, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl ji atrodo tokia nustebusi. Na, gerai, aš mokyklos laikais irgi savęs niekaip nebūčiau įsivaizdavusi folkloro pasaulyje, tačiau šiai mokytojai, kuri drąsiai imtųsi įdomių avantiūrų, nuostaba dėl mano gyvenimo posūkio folkloro link yra gana įtartina. Bet nusprendusi, kad reikia jai paaiškinti plačiau, tęsiu:
    – Na, taip, yra toks kolektyvas „Ratilio“...
    – Juokauji? – stebisi mokytoja, ir aš jau iš tiesų pasimetu, kas čia negerai su tuo „Ratilio“.
    – Na ne, aš tik rugsėjį prisijungiau.
    – Tu tikrai nejuokauji? – jau su kažkokia keista šypsena dar kartą klausia manęs mokytoja.
    Dabar, jau tikrai visiškai sutrikusi, klausiamai pažiūriu į savo mokytoją. Greičiausiai sutrikimas gerai matomas mano veide, nes mokytoja skuba man paaiškinti:
     – Juk aš irgi buvusi ratiliokė.
     
    Sekundės dalį negaliu susivokti, o tada... TRAM-PAM-PAM-PARAM! Viskas sproginėja mano galvoje ir žaibiškai dėliojasi į savo vietas – jos meilė muzikai, nuostabus balsas, draugiškumas, aktyvumas ir kitos savybės, kurios, kaip spėjau įsitikinti per šiuos aštuonis mėnesius, tikrai būdingos visiems „Ratilio“ nariams. Suradusi šį netikėtą mano ir mokytojos bendrumą, jaučiu, kaip širdis pildosi džiaugsmo ir kaip ryšys tarp mudviejų tampa dar artimesnis. Kodėl? Juk faktas, kad kažkas yra iš to paties kolektyvo, negalėtų per kelias sekundes emociškai suartinti ar atitolinti dviejų žmonių. Tačiau šis kolektyvas yra kai kas didesnio: aš – Džiugilė iš „Ratilio“; ji – Gilma Plūkienė (spėkit, kur sutiko savo vyrą? :)) iš „Ratilio“. Mes kartu ir dar daugybė kitų žmonių – iš „Ratilio“. Mus visus kažkas sieja. Kažkas, ko įprastais būdais negalima pamatyti, bet ką tikrai galima pajusti. Tai – bendrystė, vertybės, noras muzikuoti kartu, nuoširdumas, draugiškumas, aktyvumas, kelionės, pagalba, pagarba vienas kitam, gyvenimo džiaugsmas... Tai – magija.
    Džiugilė
     
    Gilma 1985 m. – „Ratilio“ visada su daina! Ratiliokės: Džiugilė ir Gilma
     

Artimiausi renginiai

<<  <  Kovas 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Go to top