Balandžio ketvirtoji. Šiltesniems orams lepinant panašu, kad pavasaris atėjo ne tik pasak kalendoriaus. Siusdamas dėl vakarinių kamščių skuodžiu senamiesčio gatvėmis ir vis vien VU centrinius rūmus pasiekiu jau vėluodamas. Apie tai sužinau dar neįžengęs pro universiteto vartus. Iš Didžiojo kiemo sklinda „Ratilio“ kapelijos garsai ir kažkur (greičiausia praeitą dieną vykusioje papildomoje ansamblio repeticijoje) girdėta melodija. VU 439-asis gimtadienis eina į pabaigą ir po visos dienos renginių nemažas būrelis ištvermingiausiųjų drąsinasi patrypti pagal ausiai dorai negirdėtus bandonijos, basedlos, cimbolų ir smuikų, traukiančių tradicinių šokių melodijas, garsus. Drovesni žiūrovai, vedėjų (ko kito, jei ne saldžiabalsių Luko ir Damilės) paraginti ar energingų šokėjų pakviesti, tampa renginio dalyviais ir apšyla grupės „Biplan“ koncertui tikrąja to žodžio prasme. Tarp šokėjų neilgai trukus sukuosi ir aš, jau pažindamas dar taip neseniai visiškai svetimus ansamblio narių veidus ir keletą kitų renginio dalyvių – etatinių šokėjų. Pusvalandis pralekia, rodos, akimirksniu, ir sušilusią publiką atiduodame į „Biplan“ rankas. Gera grupė, špyga taukuota.
 
Gaudeamus! (E. Kurausko nuotr.) LRT studijoje – paslaptingas sutartinės ir hango gaudesys
 
Balandžio aštuntoji. Įdomiai sutapo: šiais metais Lietuvai 100-asis jubiliejus, o ansambliui – 50-asis. Tokia proga nepamiršta pasidžiaugti ir LRT rodomos laidos „Duokim garo“ prodiuseriai, nusprendę paskirti laidą „Ratilio“ sukakčiai. Filmavimasis „Duokim garo“ ansambliui – anokia naujiena, net ir šiais mokslo metais tai jau antrasis mūsų apsilankymas studijoje. Tačiau šįkart programa platesnė – joje dainos, šokiai, instrumentinė muzika.
 
Savaitgaliui ankstų rytą įsiveržiame į LRT studiją. Tačiau neateiname tuščiomis. Pirmiausia tempiame aprangą. Kai kurios merginos net tris drabužių pamainas! Viena – suknia daugiabalsiam romansui „Kur baltos rožės žydi“, antra – tradiciniai kurio nors Lietuvos regiono drabužiai ir trečia – archeologinis kostiumas. Pora merginų pašonėje nešasi ir po lygintuvą – neklusnioms marškinių rankovėms, kaspinėliams ir sijonams „auklėti“. Mano manta paprastesnė – žemaitiškas kostiumas su sermėga. Stabteli pora mašinų ir ratiliokai iš bagažinės vieną po kito traukia instrumentus. Neužmirštame ir geros nuotaikos, na, bent jau maniškė puiki, nes išgėriau pakankamai kavos.
 
Pirmoji dienos dalis – repeticija. Pradedame nuo dainų. Kiekviena jų skirtinga ir savaip atspindi Lietuvos regionų unikalumą. Daugiabalsę žemaitišką dainą keičia ožragio akomponuojamas valiavimas. Vaikinams poilsiaujant merginos repetuoja sutartines, o šioms pinantis kasas vaikinai maršo ritmu traukia partizanų dainą „Alyte“. Čia padeda instinktyviai išmokta gudrybė, kaip neprapulti „Ratilio“ dainuojant, kai nelabai sugebi – atsistoti greta stipresnio. Toliau repetuojame šokius, jie šįkart visi iš Vakarų Lietuvos. Nors įmantriojo „Mėmelio keturkinkio“ ir painiojo „Suktinio jonkelio“ ir netenka sušokti, tačiau džiaugiuosi šokdamas „Vingierką“ ir „Lemburgį“. Muzikantai atskirai repetuoja instrumentinius kūrinius. Rodos, tik įsismaginus atvyksta ir pietūs – kalnas picų. Baigę repetuoti/persirengti/pietauti su gimtadieniu pasveikiname ansamblio vadovę Mildą Ričkutę ir ansamblietę Rasą Alę Petronytę (to vėliau nepamiršta padaryti ir laidos vedėjai). Tradiciškai sudainuojame „Gyvuokit, gyvuokit...“. Aš Rasai, Modestos švelnaus žvilgsnio paragintas, teikiu ananasą ir pirmas pradedu ją šokdinti. Tačiau po poros taktų mane „velniop“ nuploja kitas ir prisijungiu prie ratu juosiančių šokėjų.
 
Po linksmybių prasideda ir tikrasis darbas. Aplankę smagią grimuotoją grupelėmis žengiame į sceną. Joje viskas šiek tiek kitaip. Nors transliacija ir ne tiesioginė, tačiau viskas atrodo sudėtingiau, rimčiau. Sutartinėms akomponuoja „kosminius garsus“ skleidžiantis mistinis instrumentas hangas. Jo švelnių gaudesių užhipnotizuotas pasineriu į dainų, šokių ir instrumentinių kūrinių procesiją. Transą kartas nuo karto pertraukia garso ir mikrofonų derinimas, pristatymai bei, kažkam riktelėjus „plojimai!“, publikoje nuvilnijanti ovacijų banga. Žiūrovais po filmavimo tampame ir mes. Su nuo plojimo skaudančiais delnais ir picos bei gimtadieninių pyragų trupiniais baigiame dieną. Keista, tačiau penkios valandos studijoje neprailgo.
 
Valentinas
(E. Kurausko ir D. Martinaitytės nuotr.)
Kovo mėnesis „Ratilio“ kaip visad darbingas.
 
Mėnesį pradėjome Kaziuko muge, kurioje dalyvavome net tris dienas iš eilės. Pirmąją dieną šokdinom praeivius: Lukas ant scenos vis kvietė ir kvietė vangokai besirenkančius, vakarop miestan nusprendusius išlįsti vilniečius ir svečius. Nesvarbu, kad šokiai „iš plokštelės“, ratiliokam vis tiek smagu! Šokom ir su drąsiausiais praeiviais, ir tarpusavy, vakaras turiningas ir smagus! Po šokių svarbiausi – maisto talonai. Juos Lukutis saugojo slaptam vokely, kurio net su savimi nesinešė ant scenos (žinojo, kad ratiliokų neatsigins). Antrąją dieną šokiai dar smagesni – Katedros aikštėje, daugiau žmonių, visi drąsūs! Ką tik bepaimsi – visi šoks! Žinoma, šalta, kojos slysta, sniegas, bet juk linksma! Trečią dieną žygiavome su Kaziuku – buvau vienas iš ragininkų, tad stojau greta kitų antron eilėn ir visi pūtėm savo partijas. Pirma sutartinė – visai neblogai, aiški melodija, įpusėjus eisenai jau sunkiau, galima išgirsti ir kokį tuščią garsą, o prie pat scenos, Katedros aikštėje, buvom pasilikę lengviausią sutartinę – supūtėm „Katę I“. Visgi šalta, ir žygiavom ne dešimt minučių, lūpos, aišku, irgi nepratusios... Bet kad ir teko pavargti, ragai skambėjo visai neblogai, jiems pritarė „Ratilio“ būgnininkai, o šventišką muzikavimą papildė meškų ir meškininkų šėlionės! Pasidžiaugėm šurmulingu tridieniu ir jau pradėjom apie kitą Kaziuko mugę galvoti, vaišindamiesi plovu, blynais, arbata, kas įsigudrino – ir kibinais už du talonėlius.

Kur buvus, kur nebuvus, bet laukta, atėjo Kovo 11-oji! „Ratilio“ pasiruošęs – ir pasidainavimus Energetikos ir technikos muziejuje vesti, ir pas ratiliokę Veroniką svečiuotis. Taip nutiko, kad, deja, kartu su „Ratilio“ šeima būti negalėjau... Sakė, praleidau daug... Kaip visad – linksmybes...

Visgi, verta paminėti, repeticijose daugiausia dėmesio buvo skirta perklausai. Iš visų plaučių traukėm valiavimus, ištempę ausis derinom sutartinių partijas, mėginom išpainioti suktinio jonkelio suktybes... Gal pritrūko paskutinės nakties, kad ne viskas perklausoje pavyko, bet išsisukti išsisukom – ir su skolintom kelnėm, ir pakeistu instrumentu, svarbiausia, su gera nuotaika ir pritariančiųjų šokėjų traukinuku fone.

Naujas rytas, nauja diena, popc! ir lygiadienis. Šį kartą man visai neblogai pasisekė – renginį vedžiau. „Šimtmečio labirintų“ idėja išties graži: moksleiviai kartu su ratiliokais uždegė žvakutes, ir Šventaragio slėnyje sužibo baltiški ženklai. Viršum jų kabėjo sodai, visa ko centre – laužas. Skambėjo sutartinės, ratiliokų balsams pritarė balafonas ir hangas. Po renginio – pasivaikščiojimai liepsnelių takais ir nuotrauka.
 
Štai taip pasitikome pavasarį: su šokiais, vaišėmis, dainomis, nuotykiais ir savikritika.
 
Mantas
 
Eisenos linksmuoliai: „Ratilio“ meškos ir meškininkai Gaudome šokėjus
Tesužimba Šimtmečio labirintai! (© DELFI / Andrius Ufartas) Popc! ir nuotaikingas lygiadienio kadras
(J. Slipkauskaitės, E. Slipkausko, A. Ufarto nuotr.)
Vasario 16-ąją kartu su kitais ansambliais padainuoti liaudies dainų po Šventaragio sodais susirinkom jau prasidėjus antrajam atkurtos Lietuvos šimtmečiui. Nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo buvo praėję lygiai šimtas metų ir pustrečios valandos. Net ir spaudžiant pakankamai rimtam vasario šalčiui (radijas sakė, kad prieš šimtą metų taip pat buvo šalta, regis, -16 laipsnių) didžioji dalis mūsų drąsiai vilkėjo tautinius rūbus ir gal dėl tos drąsos buvo ne taip ir žvarbu. Žinoma, sermėgų nieks neleido sau pamiršti. Tiesiai po vienu iš pakabintųjų sodų susibūrę į glaudų ratą dainavom dainas kartu su „Virvytės“ ansambliu. Nežinau, kiek tai buvo iš tiesų panašu, nes, deja, niekad savomis akimis to nemačiau, bet ten stovėdama, dainuodama ir matydama, kaip vis daugiau žmonių jungiasi aplink, negalėjau nepagalvoti apie Atgimimo laikotarpį ir visus pasakojimus apie folkloristų dalyvavimą išsivadavime. Mintis, ar čia jau tas jausmas, koks buvo visiems tada, neapleido ir visą dieną iki pat vakaro: matant sausakimšose gatvėse tiek laimingų lietuvių kaip niekada anksčiau, dainuojant prie vieno iš šimto Gedimino prospekte uždegtų laužų tas dainas, kurias visi žino, nors niekas nebeatmena, kaip išmoko, ir vėliavos spalvoms mirgant visur, tikrai visur. Atrodytų, kad jei lietuviškos atributikos, kaip rašė portalai, parduotuvėse iš tiesų nebebūtų galima rasti, ne vienas mielai būtų išsitatuiravęs trispalvę ant kaktos, kad tik parodytų, jog jam irgi rūpi, jis irgi jungiasi į tą bendrą vienybės ir dėkingumo nuotaiką ir jaučiasi kažko didesnio dalimi. Miestas ūžė ir grojo, o vakare pradėjo snigti. Visi gatvėse, susibūrimuose ir namuose buvom išsnigti į pirmą naują naujo šimtmečio dieną. Ir taip įdomu, koks tas šimtukas bus.
 
Rasa Alė
Kai po pirmos naujo semestro savaitės jautiesi pavargęs, kai nupurtęs snieguotus batus žengi į namus, kai svajoji apie tingų penktadienio vakarą lovoje su puodeliu karštos arbatos ir filmu... Stop! Greit nusibaidai tingias mintis, galvoje perbėgi sąrašėlį, ko dar trūksta kostiumui, ir pasiraitojęs rankoves kimbi į derinimo, dėliojimo, meistravimo darbus. Studentiškai, paskutinę naktį, gimsta kostiumas.
 
Jau seniai, nuo vaikystės, žodis Užgavėnės buvo praradęs savo linksmąją pusę. Buvo likusi tik mamos keptų mielinių blynų tradicija. Bet kokie tai blynai! Jokią kitą dieną jie nebūna tokie skanūs...
 
Bet ne apie blynus pasakoti reikia. Jie niekur (ačiū, mama!) dingę nebuvo. Daug svarbiau šiemet iš naujo atrastas šėliojimo džiaugsmas! Dainos su pasierzinimais, pasijuokimais, kurios kitais atvejais atrodytų netinkamos, šią dieną priimamos su šypsena. Pastrakaliojimai ir garsus juokas vidury miesto skatinamas praeivių žvilgsnių. Jei bent vienas žmogus nuoširdžiai nusijuokė – dieną skelbiu pavykusia!
 
Visą dieną sukomės ir trypėme Gedimino prospekte, miestas aidėjo nuo mūsų dainų. Džiuginome miestiečius ir miesto svečius, ir patys save. Šiųmetė šventės tema, ekologija, atskleidė ne vieno išradingumą: skambėjo savadarbiai instrumentai (pavyzdžiui, skardinis smuikas ar popierinė Manto armonika!), šėliojo originalūs personažai (ar matėte Radiacijos Pavojų?).
 
Šokiai, dainos, vis kur nors nuskambantis juokas, kostiumų margumynas... Ar begali būti kas geriau varant žiemą iš kiemo? Na, gal tik tai, kad draugų būrys šalia...
 
Gintarė
(Julitos-Radiacijos Pavojaus nuotr.)
 
Ar atpažįstate kaukėtus ratiliokus?
Sausio 12 d. – DELIS
 
Dar nenusileidus lėktuvui, užuodžiam gąsdinančiai dusinantį smogą. Delis – vienas labiausiai užterštų pasaulio miestų. Įtraukiam nosis į megztinius, šalikus ir išlipam į akis graužiantį dulkių ir dūmų debesį.
 
Važiuodami autobusu, leidžiamės į pirmą pažintį su Indija. Kaire kelio puse skrieja autobusai, rikšos (tuktukai), automobiliai, dviračiai, motociklai, ant kurių kartais talpinasi net ketvertas žmonių. Tarp jų maišosi pėsčias vaikinas, nešinas geltonų gėlių krepšeliu ir siūlantis jį parduoti vairuotojams. Automobiliai nuolat signalizuoja, kai kurie vairuotojai net užsirašę „Please, horn“ – gal dėl to, kad ne visi turi veidrodėlius, juokingą trukdį gatvėse, sutalpinančiose bent penkias netvarkingas automobilių voras.
 
Prieš poilsį dar esam pavaišinami gardžia vakariene. Mūsų liežuviai ir lūpos užsidega nuo aštrių, gardžių padažų, kuriuose mirkom paratha – traškią duonelę. Kartais atrodo, kad viename patiekale daugiau prieskonių rūšių negu maisto produktų.
 
Sausio 13 d. – DELIS
 
Kitądien aplankom Indijos šventyklas. Pirmiausia pabuvome Lotus Temple. Lotosas – bendras kelių religijų simbolis. Tokia šventyklos forma pasirinkta dėl to, kad čia bet kokia kalba gali melstis, giedoti bet kokios religijos išpažinėjas. Šventykloje nėra jokių paveikslų, statulų – tik pora puokščių gėlių. Atsisėdam ant šalto marmuro. Čia ne religijos, o tikėjimo šventovė. Sėdi ir medituoji. Ir dieną matęs šokiruojantį žmonių skurdą ir gatvių purvą nebesistebi, kaip šitoj šaly žmonės gali gyventi. Supranti, kad čia – vienas ramiausių kampelių Žemėje. Tik pagalvoju – norėčiau šventykloje dirbančioms savanorėms padovanoti vilnones kojines.
 
Sausio 13-osios vakarą apsilankom Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur prie po palmėmis sukurto lauželio jaukiai pasidainuojam.
 
Lotoso šventyklos prieigose Lietuvos ambasadoje
 
Sausio 15 d. – DELIS – BANGALORAS – MAISORAS
 
Po poros dienų atsisveikinam su ūkanotu Deliu ir išvykstam į spalvingus pietus. Delyje patirta labai lietuviška 15 laipsnių vėsa vos per kelias valandas virsta 25 laipsnių Bangaloro karščiu. Pasijaučiam, lyg staiga būtų atėjęs pavasaris. Atsigauna kietųjų dalelių srautą kentėjusios nosys, deguonį net galim užuosti. Retkarčiais padvelkia švelnus vėjelis, atnešdamas saldų gėlių kvapą. Lipam į autobusiuką ir visą kelią į Maisorą sunku atplėšti nuo langų akis. Pastelinių, violetinės, mėlynos, ryškiai žydros, geltonos, rožinės, žalios ir daugybės kitų spalvų bei atspalvių kotedžai, gatvės žibintų stulpai ir net kapinių paminklai. Mirga ryškūs moterų sariai ir gyvų gėlių žiedai tamsiose kasose.
 
Vienas įdomiausių reginių – palmių giraitėse ar po stogeliais prie namų sienų kažką rupšnojančios karvės. Šventi gyvūnai čia ypatingai prižiūrimi, glostomi ir net puošiami. Karvių ragai papuošti aukso spalvos juostelėmis, kabučiais, kaspinėliais, net balionais! Viena gražuolė net karolius įsitaisiusi. Kai kurios karvės – spalvotomis kanopomis ir net dažytu kailiu. Tikėsite ar ne – čia gyvena geltonjuodmargės.
 
Kokia Indija spalvinga ir svetinga bene geriausiai pamatom apsilankydami turguose. Delyje prekeiviai siūlė rankomis siuvinėtų ploniausio kašmyro, lino, pašminos audinių. Drabužius turguje pasimatuoti galima, tačiau kitų dydžių tokio paties drabužio prašyti neverta – siuviniai vienetiniai. Maisore po brezento ir džiuto maišų stogu glaudžiasi daržovių, vaisių pardavėjai – ištisos bananų, ananasų alėjos. Kur ne kur – iš sėklų pagamintų chna dažų prekeiviai, kurių vienas pačiumpa mano ranką ir piešia ant jos gėlytę. Čia ir atskiri gėlių kvartalai, kuriuose ant gatvės telkšo balos, o blausi šviesa traukia į kvapnių vainikų, rožių ir gvazdikų žiedų kalnų karalystę. Prekeiviai klausia, kas mes tokie, iš kur atvykom. Kas roželę padovanos, kas savo parduodamo cukraus kubelį išties paragauti. Po pusvalandžio jau pasklidęs gandas, kad po turgų klaidžioja 10 turistų.
 
Delio turgaus margumas Smalsūs žvilgsniai
 
Sausio 16 d. – MAISORAS
 
Gėrėjomės Indijos kolektyvais – scenoje spalvingais kostiumais ir gėlėmis pasipuošę šoko vaikai, būgnais grojo basi jaunuoliai, kurių pasirodymai priminė akrobatinius šou. Stebėdama koncertą staiga prisiminiau, kad už kulisų palikau riešines. Nuėjusi ieškoti išsyk sutikau būrelį vaikų. Mažieji šokėjai puola spausti man ranką, apkabina, klausinėja, koks vardas, iš kokios šalies atvykau, kiekvienas nori pasakyti savo vardą. Nuo šypsenos greit įskausta skruostus ir širdį glosto tų basakojų nuoširdumas, smalsumas. Po koncerto visi nori nusifotografuoti, dar pasisveikinti, pasikalbėti. Net ir mums įlipus į autobusą, esam dar išprašomi į lauką – su mumis nori įsiamžinti autobusiuko vairuotojas.
 
Sausio 17 d. – TRIVANDRUMAS
 
Paviešėję Maisore, skrendam dar toliau į pietus. Išėję iš oro uosto juokaudami spėliojam – bene būsim pamiršę pasiimti žiaunas. Trivandrumas mus sutinka 30 laipsnių karščiu ir plaučius slegiančia drėgme. Tačiau, kaip ir Maisore, nenustojam žavėtis žaluma, šiluma ir žydėjimu.
 
Bemiegė naktis atėmė daug jėgų, bet energijos pasisemiam iš minties, kad kažką naujo ir įdomaus pamatysim, tad išsyk sutinkam vykti į mums pasiūlytą ekskursiją. Nors, tiesą pasakius, net ir po valandos kelio, kur mus veža, nieks nežino… Bet atvykę suvokiam, kad mums paruošta maloni staigmena. Plauksim motorinėmis valtimis Nejaro upe. Prieš mus atsiveria krantuose žaliuojančios palmės, kokosų giraitė, kur ne kur nutūpę egzotiški paukščiai. Stebimės – esam kuo tikriausiame atogrąžų miške, bet niekur nesuzvimbia nė menkiausias uodelis. Praplaukiam pro tarsi ant vandens plūduriuojančius namelius, į vandenį įbridusio dramblio formos uolą. Galiausiai pasiekiam siaurą smėlio ruoželį, už kurio griaudėja žalsvos Indijos vandenyno bangos. Maudytis negalima. Užtat kaip vaikai spygaujam, kai mūsų basas pėdas pasiekia sudužusios bangos purslai. Staiga vandenynas tik dar labiau įsismarkauja ir dabar jau strakaliojam iki pusės sušlapę ir smėlėti.
 
Nejaro upe plaukiame ne tik mes Štai tokie Indijoje paukščiai
 
Sausio 18 d. – TRIVANDRUMAS
 
Koncertuoti Indijoje buvo labai smagu. Mus nustebino šaunus organizatorių darbas – su mumis derinti vedėjų tekstai, scenos rekvizitas, prieš pasirodymus buvom vaišinami indiška kava. Trivandrume žmonės nuo pat ryto valė sceną, ruošė didžiulį plakatą, lakstė, bėgiojo. Jaučiant tokį rūpestį, pelėsio kvapas salėje ir persirengimo kambariuose bėgioję didžiuliai ūsuoti tarakonai mums tepasirodė egzotiška bemaž netrukdanti smulkmena. Po pasirodymų susidūrėm su neįtikėtinu dėkingumu ir svetingumu – buvom apdovanoti gėlių vainikais ir baltomis skraistėmis.
 
Pakoncertavę ir laimingi!
 
Sausio 19–20 d. – ORO UOSTAI – VILNIUS
 
Jau laukdami skrydžio namo, nuvargę krintam ant kilimų, pledų ir miegam. Kažkas šypsosi sapnuodamas – gal prisimena raganosį, šventyklą, besišypsančius vaikus... Pastebiu, kaip suradę artimiausius elektros lizdus visi prie jų būriuojamės – vienas taiso egzamino atsakymus, kitas atsiskaitymui ruošiasi, trečias skaito Lietuvos naujienas. Po truputį grįžtam į skubančius Vakarus.
 
Netikėtai mūsų pėdos įklimpsta į minkštą sniegą.
 
Damilė

Artimiausi renginiai

<<  <  Geg. 2019  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
    1  2  3  4  5
  6  7  8  9101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  

Naujausi leidiniai

Go to top