Jau seniai Adventas nebėra ramybės laikas – supranti, kad metai artėja į pabaigą, kai miestą ima puošti automobilių žibintų girliandos, nusidriekiančios iki didžiųjų prekybos centrų, visose pakampėse garsiakalbiai uoliai kartoja jingle, merry, mistletoe ir reklamos primygtinai siūlo bendražmogiškąsias vertybes už prieinamą kainą. Kas folkloru gyvena, irgi ne prie ratelių sėdi ir ne vien aleliuma jiems galvoj. „Ratilio“ ansambliečiai, darbus dirbdami ir turbūt naktimis mokydamiesi, per vieną savaitę sugebėjo ir penketą dainų bei sutartinių įrašyti, ir „Duokim garo“ laidoje nusifilmuoti, ir Vilniaus etninės kultūros centrą su 25-uoju gimtadieniu pasveikinti. Toks užimtumas nestebina, juk visi metai buvo tokie – trys kelionės užsienin, pamėgti ir nauji festivaliai, įrašų sesijos visais metų laikais, vakaronės, vestuvės, įkurtuvės – tik spėk suktis!
 
Visgi paskutinis šių metų „Ratilio“ pasirodymas koncerte „Vidury lauko grūšelė“ leido atsikvėpti nuo šurmulio, pamąstyti apie besibaigiančius metus, sukėlė nostalgiškų vaikystės, kiek ramesnės ir iš tiesų stebuklingos, atsiminimų. Kolektyve, kuriame užaugau, Advento vakaronei būdavo skiriamas ypatingas dėmesys, ir mano atminty šis vakaras išlikęs kaip išskirtinai jaukus ir folkloriškas. Nemanau, kad minėtas jausmas kada pasikartos, tai vaiko privilegija, bet Vilniaus rotušėje ansamblių sukurta atmosfera priminė tą, kuri tvyrodavo vaikystės Adventą. Kikenau su „Ūla“ apdainuodama pažįstamus „penkis neženotus“, žavėjausi „Jorės“ narių, žaidžiančių mano mėgstamus „Svotus“, pasimandravojimais ir kartu su kitais ratiliokais kaip tikra sirgalė krykštavau stebėdama vienas kitą vejančius ir pergudrauti bandančius ansambliečius Godutę ir Algirdą (tokie žaidimai, rateliai, dainos būdingi Adventui, mat žiema – piršlybų metas; turėkit omeny, kam aktualu). Džiaugiausi visų renginio dalyvių nuoširdumu, padovanojusiu tikrą Kalėdų laukimą, o ypač ansamblio naujokėmis, kurios puikiai atliko tiek sudėtingąją sutartinę „Skrandz bitela“, tiek painųjį ratelį „Ir išvedė šašurėlis tancun“. Manau, pasirodymas buvo gražus akcentas apibendrinant pastarojo pusmečio darbą.
 
Gruodį, žinoma, ne tik praėjusius metus apžvelgiame, bet ir apie būsimus svajojame. Kitais metais „Ratilio“ bus 50 ratų apsukęs. Ruošime didžiulę gimtadienio šventę, minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, keliausim, pokštausim, universitetų, Vilniaus miestų ir visų svietų sujudzysim. Yra ko laukti:) Bet iki tol dar elnią devyniaragį (ar elnę, kaip sakė A. Ragevičienė) apdainuokime, prie kokio nepabaigto rankdarbio prisėskime ir pagaliau iš darbų sūkurio išsivadavę atsipūskime (palauks tas kisielius, mielosios šeimininkės). Einu ir aš kokią saują kūčiukų nugriebsiu, kol dar 2017-ieji nepasibaigė – reikia gerą grybšnį nutaikyt, kad Kūčių vakarą laimingus metus išsiburčiau.
 
Dzūkaitė
Leidinys „Šokame sutartines“
 
Dar vasarą Simono Daukanto kiemą išbraižėme įvairiausiais choreografiniais piešiniais ir pripildėme Vilniaus Universitetą polifoniniu dūzgesiu – filmavome sutartines. Teko paplušėti, nepamirštant derinti atlikimo su skrydžių tvarkaraščiu (taip, lėktuvų ūžesys net jaukias senamiesčio erdves pasiekia) ir šypsniu smalsiems turistams, tačiau saldūs darbo vaisiai jau čia!
 
Vilniaus etninės kultūros centro leidinyje „Šokame sutartines“ pateikiamos populiarios kalendorinių švenčių sutartinės, kurios gali būti ne tik giedamos, bet ir šokamos. „Šokame sutartines“ – skaitmeninė knyga, išleista epub formatu, taigi pritaikyta elektroninėms skaityklėms. Taip pat pateikiami sutartinių vaizdo įrašai ir natos, tad leidinys – puiki pagalbinė priemonė mokytojams, jaunimui, pasaulio lietuviams ir visiems, besidomintiems senosiomis tradicijomis.
 
 
 
Šokame „Anušia dukra“ „Bitele ryto...“
 
Man visad buvo labai įdomus karo menas. Ir kartą, skaitydamas vieną garsiojo mūsų religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus knygą, atkreipiau dėmesį į įdomų klausimą, besisiejantį su juo ir mūsų istorija. Kodėl gi, tyrinėdamas senovės baltų kultūrą klausė autorius, prūsai, nors ir aukštos kultūros, buvo užkariauti per keletą dešimtmečių, latviai taip pat, o lietuvių gentys juos puolusius priešininkus įveikė, suformavo savo valstybę ir išplėtė savo žemes? Yra keletas veiksnių, lėmusių tokius įvykius, tačiau, kalbant apie svarbiausius, G. Beresnevičius pateikia atsakymą, kuriame iškyla lietuvių kultūros savitumas ir jo įtaka karo menui. Remiantis mus pasiekusiais duomenimis galima pagrįstai teigti, jog prūsai buvo teokratai, jų visuomenė rėmėsi stipria žynių valdžia. Nors ir savaip turtinga ir prasminga, tam tikrais tautos istorijos momentais tokia santvarka dėl savo lankstumo stokos ir negebėjimo greitai reaguoti į iššūkius gali kultūrai reikšti pražūtį. Lietuviai buvo kitokie. Anaiptol nestokodami dvasingumo, populiariojoje kultūroje gana dažnai ir visai nepagrįstai priešinamo karingumui, mes buvome, ir esame, velniškai geri kariai. Tai lėmė ir savitą lietuvių būdą, kultūrą ir dinamiškesnę visuomenės sąrangą, kitokį sambūvį tarp žmonių; iš to išaugo mūsų Lietuva.
 
Dvasingumo, išminties ir karybos sąryšis yra gilus. Neatsitiktinai tokios asmenybės kaip Sokratas, garsusis antikos filosofas, tapęs kertine Vakarų kultūros asmenybe, ar Bodhidharma, rytų išminčius, atnešęs čan budizmą į Kiniją, buvo kariai. Juk karys gyvena ypatingoje erdvėje – jis turi glaudų ryšį ir su žmogaus gyvenimo ribomis, ir amžinybės plotme, ribų peržengimu, begalybe.
 
Toje erdvėje taip pat yra daug vietos menui ir dainai. Garsūs kariai indoeuropiečių tradicijoje neretai pasižymi ir poetiniu talentu bei gebėjimu dainuoti. Taigi daina pasirodo kaip vienas iš būdų save sustiprinti, kirsti erdvę ir laiką, susiejant save su praeityje gyvenusiais, taip pat rasti ryšį ir su gyvaisiais. Tokiomis dainomis lapkričio 25-ąją skambėjo Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, kurioje ansamblis „Ratilio“ surengė koncertą, skirtą Lietuvos kariuomenės dienai. Ten nuskambėjusių dainų grožis, įvairovė ir atlikimo būdai darsyk puikiai atskleidė karinių dainų ir jas jaučiančios dvasios stiprybę bei išsakė žmonių, dainuojančiųjų ir klausytojų, praeities ir šiandienos, mintis bei jausmus.
 
Prof. A. J. Greimas yra rašęs, jog pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose paminėtos lietuvių kariaunos, yra pažymima jų vėliavų gausa. Užrašytas netgi epitetas – „gausiavėliaviai lietuviai“. Žodžio „vėliava“ daryba ir prasminis laukas panašus į žodžio „broliava“ – abu jie nusako kažko daugį. Vėliavos atveju – dvasių, vėlių. Tad lietuvių kariuomenės buvo iš dvasių – gyvųjų ir mirusiųjų. Savo protėvius ir mirusiuosius lietuviai pasiimdavo su savimi ir semdavosi iš šio ryšio stiprybės ir jėgų. Panašią galią turi ir lietuvių dainos, per šimtmečius kurtos ir dainuotos, reikšmingos ir praeityje, ir šiandien, mums.
 
Vladas
 
Koncerto „Žalnierėliu pargrįšiu“ akimirkos
Lapkričio 7 dieną Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vyko Aldonos Ragevičienės jubiliejinis vakaras bei knygos „Medeina, elniai mus paliko“ pristatymas. Tiems, kurie nežino, kas ši nuostabi ponia, atskleisiu, jog 1968 metais ji subūrė vieną seniausių folkloro ansamblių Lietuvoje „Ratilio“. Po to Aldona Ragevičienė padėjo susikurti ir vadovavo kitiems nuostabiems ansambliams: „Dijūtai“, „Radastai“, „Apyniui“, „Ūlai“.
 
Sveikinimai džiugina Renginį veda Lukas ir Damilė
 
Prisiminimų vakare netrūko nei įvairiausių pasakojimų, nei dainų, šokių, nei juoko ar užplūdusių ašarų. Kiekvieno ansamblio atstovai atsinešė savo istorijas, tačiau visus vienijo jubiliatės įskiepytas kokybės siekis ir tikėjimas tuo, ką darai. Mes, ratiliokai, džiaugiamės kaip galėję, taip prisidėję prie šios šventės: Damilė su Luku vedė renginį, Julita įamžino šiltas akimirkas, Goda ir Inga pasitiko svečius (net per mūsų pirmą dainą uoliai laukė vėluojančiųjų :)), visi drauge dainavome.
 
Pristatydama knygą „Medeina, elniai mus paliko“, autorė akcentavo moteriškojo prado svarbą liaudies dainose, kultūroje. Turėjome progą išgirsti apie archajišką dainų prigimtį ir kodėl, anot Aldonos Ragevičienės, taip retai liaudies dainose sutinkame elnę devyniaragę (įprasta, jog dažniausiai apdainuojame elnią). Daugiau įdomių įžvalgų prašome ieškoti „Medeina, elniai mus paliko“.
 
Dainas dovanoja buvę ansambliečiai Sutartinės subtilybės
 
Po to laukė ir tortas! Visi vaišinomės, traukėme dainas, šokome, grojome. Buvusios ratiliokės dairėsi, ar tik ne jų kostiumais mes pasidabinę, o jei savojo neužmatė, teiravosi, kur jis prapuolęs, ar dar naudojamas.
 
Na, o man didis džiaugsmas pamatyti besišypsančią Aldoną Ragevičienę, jos gyvybingą mostą ir šūksnį man įkandin: „Sveika, Runda, kaip laikaisi?“ :)
 
Ačiū, kad tuomet nepabūgote ir subūrėte tiek puikių ansamblių. Sveikatos Jums, vienybės mums!
 
Jubiliatė Aldona Ragevičienė
 
Ugnė
(Julitos nuotr.)
Atėjus naujiems mokslo metams, visiems norisi ko nors naujo, dar nepatirto, jaudinančio. Aš – ne išimtis. Prisiminusi praeitus metus, kuomet trūnydama su vidaus ligų propedeutikos knygomis kaliau sau į galvą elektrokardiogramos rodiklių normas, nusprendžiau, kad atėjo laikas nuveikti ką nors kita. Ką nors, kas praplėstų mano akiratį, padėtų susirasti naujų draugų ir suteiktų galimybę produktyviai pailsėti. Naršydama veidaknygėje radau kvietimą į „Ratilio“ naujų narių dieną. Pamygusi mygtuką „domina“ sukrutau ieškoti informacijos apie patį kolektyvą ir jo veiklą. Folkloras – štai su kuo ketinau susidurti. Aiškumo dėlei turėčiau prisipažinti, jog niekada gyvenime neturėjau nieko bendra su šia lietuvių kultūros, gyvenimo būdo išraiška. Tad labai nustebinau tiek save, tiek artimuosius bei draugus nusprendusi pabandyti iškeisti blizgius modernaus šokio rūbus į visą kūną dengiantį ir žemę siekiantį tautinį kostiumą. Eidama į pirmąją repeticiją svarsčiau, ar elgiuosi teisingai – ar aš ten pritapsiu, ar suprasiu, ar išmoksiu, ar pamilsiu folklorą taip, kaip jį myli ir puoselėja kolektyvo senbuviai. Tačiau ilgai netrukus supratau, kad „Ratilio“ repeticijos – vienas iš nedaugelio dalykų, kurių aš nuoširdžiai laukiu skęsdama nesibaigiančiuose savaitės darbuose. Gera atmosfera, šilti ir nuoširdūs žmonės bei tradicija, sujungianti muziką, dainą, šokį ir puikius žmones – štai geriausias nereceptinis vaistinis preparatas nuo streso ir rutinos. Bet patartina šį vaistą vartoti atsargiai – gali sukelti stiprią emocinę priklausomybę. :)
 
Užkulisiuose puošiasi Veronika ir DžiugilėRuošiamės koncertui ir gėrimės festivalio dalyviaisMaskvos tradicinės kazokų dainos klubas „Petrov Val“
 
Nespėjus susivokti, atsklendė spalis, o kartu su jo krintančiais lapais pažiro naujos (bent jau man) patirtys mistiniame folkloro pasaulyje. Kalbu apie festivalį „Pokrovskije kolokola“. Nelabai įsivaizduodama, kas tai per festivalis, spalio 13-osios vakarą su smalsumu lėkiau Šv. Kotrynos bažnyčion dalyvauti koncerte „Unikalios tradicijos“. Pakliuvusi į persirengimo kambariuką pasijutau tarsi nukritusi į Alisos pasakų šalį: viename šone į kasas spalvotus kaspinus pina rusaitės, kitame kambario gale energingai gestikuliuodami diskutuoja gruzinai, o prieš veidrodį rožinę suknelę taisosi lyg princesė atrodanti azerbaidžanietė. Tačiau tikrieji stebuklai prasidėjo pritemus šviesoms ir nutilus susirinkusiems žiūrovams. Sakralinė muzika, kurią griežė rylininkas Andrejus Kotovas, mane sudomino ir nustebino, o slovakių, atlikusių tradicines vestuvių dainas, skardūs balsai privertė išsižioti iš susižavėjimo. Bet labiausiai atmintin įstrigęs dalykas buvo tas nuostabiai geras jausmas stovint tarp kitų ratiliokų ir su pasididžiavimu pristatant lietuviškas tradicijas.
 
Labai džiaugiuosi, kad buvau priimta į Vilniaus universiteto folkloro ansamblio šeimą. Nors man ir kitiems naujokams dar reikia daug ko išmokti, tačiau esu tikra, jog senbuvių, ne kartą dalyvavusių tokiuose renginiuose kaip „Pokrovskije kolokola“, padedami sugebėsime puoselėti ir saugoti lietuvišką kultūrinį identitetą.
 
Džiugilė
(Damilės ir Julitos nuotr.)

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugpj. 2027  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
        1
  2  3  4  5  6  7  8
  9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     

Naujausi leidiniai

Go to top