Per sāva pėrmūsius metus so „Ratilio“ tēka nemažā pakeliautė ėr baisē iduomiu patėrtiu turietė, no bet „Ratilio“ kūrībėnė stuovīkla, katra šimēta vīka patiuo Žemaitėjės šerdie, prisėmīnso da ėlga. Gal dėl tuo, ka savam kraštė, vo gal ė dar dėl patiuos poikiuos ratiliuoku kompānėjės ė torėnīngas pruogramas?
Kas yra „geras folkloro festivalis“? Pirmiausia pagalvoju apie aukšto meninio lygio atlikėjus, o iš jų pusės – apie sklandų, gerai apgalvotą organizavimą. Po rugpjūčio 5–11 d. vykusio 67-ojo Ruergo festivalio mintyse nešiojuosi ir dar kelis ypatumus, kurie mane, o gal ir kitus tarptautinių folkloro renginių dalyvius – pasirodančius ir klausančius – labai pradžiugintų.
Kiekvieną vasarą savo lankytojus dzūkiška dvasia persmelkiantį dzūkų kultūros festivalį „Čiulba ulba“ pasitikome sulėkę skirtingais ekipažais, iš įvairiausių Lietuvos kampelių, vien taip pajusdami festivalio buriamąją galią. Penktadienio pavakarę ratiliokai smagiai įsisuko į didesnių ir mažesnių vaikų margumyną, su kuriais tai žąsis skaičiavo, tai tiltus statė, tai šiek tiek katiną auklėjo, bet labiausiai šypsenos žibėjo ir akys spindėjo nuo to suteikiamo džiaugsmo, o gal ir galimybės patiems vėl tapti vaikais.
Štai ir praskriejo kaip mirktelėjimas turbūt labiausiai laukiami festivaliai ir šventės: tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“ bei, žinoma, garbingoji šimtmečio Dainų šventė.
Tai, ką praminiau vasaros festivalių maratonu, dabar jau mielai pervadinčiau tiesiog baltiška vasara. Ką išgyvename šią vasarą, alsuoja ypatinga, nuo atostogų neatskiriama, bet labiau gėrėjimosi tuo, ką turi ir ką veiki, dvasia. Kai šiltą birželio popietę atvykome į Klaipėdą, festivalis „Lauksnos“, atrodo, pats ir davė būtent tokį toną.