Ratilio

Vilniuje jau tryliktą kartą vyko tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovskije kolokola“. Man jis vienas įdomiausių, labiausiai laukiamų festivalių, nes sutraukia puikius tradicinės muzikos atlikėjus iš slavų kraštų, Užkaukazės, tolimiausių Rusijos kampelių, Vakarų Europos. Pakeliavus su „Ratilio“ po įvairiausius festivalius smagu žinoti, kad Lietuvoje yra tų konservatyvių folkloristų, kurie patys atlieka tik kiek galima autentiškesnį folklorą ir svečius kviečia tik tuos, kurie patiks išrankiesiems tokios muzikos fanams. Tai yra festivalis, kuriame jautiesi tikrai savas, nors ir kiek „egzotiškas“ (jei man svečių muzika yra egzotiška, tai jiems mūsiškė taip pat turėtų tokia būti, argi ne?).

Trečiadienį, spalio 10 d., su ratiliokais skubėjome į Lietuvos nacionalinę filharmoniją, kurioje įvyko A. Šenderovo kūrinio „Dedikacija“ premjera. Kūrinys pradėtas Gedimino laiško, kuriuo visų tautų pirkliai, amatininkai, riteriai kviesti įsikurti Vilniuje, ištrauka. Didžiojo kunigaikščio kvietimas 1323 metais nutiesė kelią Lietuvos sostinei tapti miestu, kuriame pinasi įvairios kultūros, ir šis Vilniaus daugiatautiškumas buvo dailiai atspindėtas „Dedikacijoje“, kurioje susipynė lietuvių, lenkų, žydų, rusų, gruzinų dainos. Po šio kūrinio Filharmonijoje prisistatė visi festivalio svečiai: profesionalūs liaudies dainų atlikėjai ir mėgėjai, universitetų studentai, vaikų ir šeimų folkloro ansambliai, dainų pateikėjos. Koncertą vainikavo bendra dalyvių daina.

Spalio 13-osios šeštadienį praleidome Vilniaus rotušėje. Ratiliokės giedojo dvejinę sutartinę, padainavome aukštaitišką šienapjūtės ir žemaičių dainas, parodėme tradicinę polką, pašokdinome mugėje besilankiusius žmones. Savo pasirodymą festivalyje baigę, kiek kam leido jėgos ir laikas, pasiklausėme rusų, italų, gruzinų ir estų dainavimo ir muzikavimo tradicijos.

Kiekvienais metais po festivalio vis pagalvoju, kaip man pasisekė, kad Lietuvoje gyvena ir į šalį atvyksta tokie nuostabūs žmonės, kurie išsaugoję savas unikalias tradicijas dovanoja progą jas pažinti.

Milda P.

Daugiau festivalio nuotraukų „Pokrovskije kolokola“ „Facebook“ paskyroje

Grožimės

Festivalio akimirkos

Įvykiai

Ateis rudenėlis, neramios dienelės – taip prasideda viena ratiliokų mėgstama rekrūtų daina. Kaip neįtikėtinai dažnai nutinka su liaudies dainomis, prasidėjus rugsėjui šią eilutę galėjome pritaikyti sau. Renkantis į pirmas repeticijas galvoje turbūt daug kam sukosi mintys apie ansamblio dalią – dar nespėję išlydėti visų, pagal mainų programas išvykstančių į užsienio universitetus ar į kitas tolybes iškeliaujančių, jau ėmėme su šviesiom viltim laukti tų bičiulių, kurie kol kas dar tik būsimi, dar tik prisijungs prie ansamblio. Nors tai tik mano antras ratiliokiškas ruduo, esu tikra, kad naujų narių priėmimas yra vienas svarbiausių rudens įvykių. Galvodami, kaip čia sudominti kuo daugiau būsimų folkloristų, jau vėlyvą rugpjūtį ėmėme ruoštis prisistatyti antrus metus vykstančios pirmakursių integracijos savaitės renginiuose. Apsilankėme trijuose fakultetuose (VU MF, VU MIF ir VU FSF), kuriuose stengėmės parodyti folkloro daugialypumą: ir apie šokius, dainas bei kostiumų įvairovę papasakojome, ir instrumentų pademonstravome, ir tarmiškų žodžių paklausinėjome, o drąsiausi pirmakursiai galėjo pamėginti išpūsti skudutį, ragą bei ožragį. Kai kuriems stiprių plaučių savininkams tai pavyko iš pirmo karto, tad, kviesdami į ansamblį, suokalbiškai pamirksėjome jiems. Integracijos savaitę baigėme VU Didžiajame kieme, kur šiltą rugsėjo 6-osios vakarą praleidom šėliodami ir šokdami tradicinius šokius kartu su įvairių kursų studentais. Taip puikiai užsivedę naujam sezonui nekantriai laukiame, kokių naujų draugų, dainų ir nuotykių jis atneš.

Rašė ir fotografavo Rasa

P.S. Nespėjai susipažinti su ratiliokais per integracijos savaitę? O gal išmėginęs ratiliokišką vakaronę norėtum pašokti dar? Puiki proga – akcija „Visas VU šoka“ rugsėjo 14 d. VU Didžiajame kieme! Na, o jei jauti, kad širdis ratiliokiškai plaka ir vieni šokiai jau nebepadės, visada laukiame tavęs prisijungiant!

Skaityti daugiau...

Vìena – žinia, plintanti žodžiu: gyvas folkloras – iš lūpų į lūpas, bendrame žinojime, visų sąmonėje. Aprašyta istorija – kas kita; kiekvienos tautos siekis – savo istoriją apsirašyti, taip ne tik skleidžiant apie save žinią aplink, bet ir laiku į priekį, padedant pamatą istorinei sąmonei, taip pat ir mokslui. „Ratilio“ ansamblis 50-mečio sukaktį mini pradėdamas popieriuje guldyti savo istoriją: penkis dešimtmečius nuo pirmųjų iniciatyvų iki tvirto, klestinčio ansamblio.

Mąstant apie 51-us metus skaičiuojantį „Ratilio“ ansamblį, nebeužtenka folkloro kolektyvo kategorijos. Šalia „Ratilio“ istorijos – tiek viso folkloro judėjimo, tiek ir šalies istorija. Atsigręžus pusę amžiaus atgal – 1968-ieji. Nuo tada iki šiandien Lietuva liudijo folkloro ansamblių atsiradimą, suklestėjimą, šventė dainomis pagrįstą tautos vienybę, išsilaisvinimą, susidūrė su laisvę atgavusios valstybės iššūkiais. Taip „Ratilio“ rašėsi į stambesniąją istoriją; tačiau tuo pat metu vystėsi ir pats kolektyvas: vyresnės folklorininkų kartos ugdė jaunesniąsias, klojo pamatus, o kiekviena nauja karta, iki pat dabar, mokosi pamilti tautosaką ir rasti savo vietą folklore.

„Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ – knyga, sudaryta iš pokalbių. Mintimis apie ansamblį dalijosi visų laikų ansamblio vadovai, nariai, instrumentų meistrai, folklorinio judėjimo dalyviai. Norinčiųjų pasidalinti prisiminimais, žinomų „Ratilio“ vardų, netgi keliaujantį ansamblį svetur priėmusiųjų ieškojo ir jų apmąstymus įrašė ansamblio nariai, profesorė Ainė Ramonaitė ir Paulius Narušis. Knygos iš pokalbių idėja – neatsitiktinai folkloriška: gyvi pasakojimai tarsi skamba iš knygos savo minimaliai redaguota kalba, šnekėjimo tempu, intonacijomis. Patys atsidūrę pateikėjų vietoje, ansambliečiai ir ne tik išguldė savo pasakojimus spausdintuose puslapiuose, taip tapdami „Ratilio“ reiškinio liudytojais ir istorijos kūrėjais. (Projekto idėją parėmė Lietuvos kultūros taryba.)

Surinktas, užrašytas, tiriamas ir nagrinėjamas folkloras – svarbus tautos savimonės momentas. Visgi jis nebūtų folkloras be gyvo žmogaus, be sklindančio sodraus garso, be girdimo iš senovės atėjusio žodžio ir be jį tiesiogiai suvokiančiojo – atlikėjo. Taip ir ansamblio istorija sudėta į knygas užsitikrins nemirtingumą, tačiau (ypač folklore!) nemarūs dalykai – esantys žmonių lūpose, žmonių gyvenimuose. Tad pradedame 51-ąjį sezoną – ir toliau ratiliuojame.

Veronika

Taigos apsupty: lietuviška vakaronė Skrendant virš Sibiro platybių, tuomet, kai matyti žemė, jausmas toks, tarytum keliautum virš gamtos tyrų, tik kur ne kur apgyvendintų žmonių. Apačioje – miško paklotė, išvagota upių, su ežerų akimis ir tik retkarčiais sužibančiomis šviesomis, rodančiomis, kad galbūt ir ten gyvena žmonės.

Nusileidus pakitusios erdvės jausmas neapleidžia. Krasnojarsko kraštas, mūsų Lietuvos masteliais, didžiulis, užimantis apytiksliai 2 mln. 366 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tad pats miestas, nors ir turintis gražių skulptūrų ir bizantiško meno, galbūt dėl savo stilistikos tarytum tirpsta toje erdvėje, tarp dangaus ir žemės platybių.

Pirmąją mūsų viešnagės dieną, per ekskursiją iš arčiau išvydus kalnus, o šalia jų – žvilgančią Jenisiejaus juostą, gamtos ansamblis pasipildo. Miela matyti, kad kalnus, nors ir aukštesnius nei Lietuvoje, apaugę iš esmės tie patys pažįstami medžiai, nors ir daug tankesni. Ir ant tų kalnų garsiai suskambėjo ir mūsų lietuviškos dainos. Tankios ir to krašto pievos, turtingos vaistiniais augalais. Beje, kaip ir buvo tikėtasi, Sibire atpažįstamų kraujasiurbių vabzdžių miškuose taip pat nestinga, nuo kurių kelionės metu teko gintis visiems.

Kelionės

Skaityti daugiau...

Parbėg laivelis, Klaipėda, liepos 19–22

Kas gi galėtų nenorėti važiuoti į Klaipėdą pačiam vasaros smagume – saulytė plieskia, čia pat jūra, o kartu su tavimi – dar ir puiki „Ratilio“ kompanija. Atrodo, iki pilnos laimės tetrūksta tik ledų porcijos rankoje. Tačiau Klaipėdoje šias atostogautojiškas mintis į šalį nustūmė festivalio „Parbėg laivelis“ margumas ir skambesys. Programa buvo intensyvi, koncertų ir renginių – daug. Man labiausiai įsiminė šokiai senosios perkėlos kelte – ten apie valandą grojome ir linksminome žmones, tiesiog besikeliančius iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal. Daugeliui keltu plaukiančių žmonių tai buvo malonus netikėtumas, ir buvo gera matyti jų šypsenas. Be to, šokti plaukiant laivu (net jei plaukimas trunka 15 minučių) yra kažkaip svajinga ir romantiška. Džiugu, kad pertraukėlėmis tarp dalyvavimo įvairiuose festivalio renginiuose galėjome bent truputį užmesti akį ir į kitus pasirodymus, pabūti ne tik dalyviais, bet ir žiūrovais. Festivalyje dalyvavo labai daug ir labai puikių kolektyvų bei atlikėjų iš užsienio (Ispanijos, Rusijos, Kroatijos ir daugelio kitų šalių), kurie nustebino ir sužavėjo savo muzika, šokiais ir tradiciniais rūbais. Taip pat tai buvo susitikimas su jaunais žmonėmis iš kitų kraštų, su kuriais, galima sakyti, turime panašų hobį – domimės savo šalių tradicine muzika ir šokiais. Bendrai apibūdinant festivalį „Parbėg laivelis“, norisi jį palyginti su jūros vėjo gūsiu – gaiviu, pilnu jėgos ir džiaugsmingo siautulio, patraukiančiu judėti kartu. Šis gūsis taip įsuko, kad nė negaila, kad nespėjau pasimaudyti jūroje!

A. P.

(Rasos Alės nuotraukos)