Šį šeštadienį (rugsėjo 19 d.) Vilniaus universiteto Centrinių rūmų Didysis kiemas buvo pripildytas ne tik R. Vagnerio vestuvių maršo skambesio, turistų fotoaparatų blyksčių ir saulės spindulių, tačiau jį kaip rekiant sudrebino pirmoji, visą Vilniaus universiteto bendruomenę jungianti, tradicinių šokių vakaronė „Visas VU šoka“.

Iš pat pradžių žmonės nedrąsiai, akies kampeliu stebėjo, kaip šoka tautiniais kostiumais apsirėdęs jaunimas, kaip vyksta ši vakaronė, ar čia atėjo tik mokantys šokti ar

Su Ratilio laikas bėga stebėtinai greit, todėl ruduo ateina beveik nepastebėtas. Paskutinė mūsų žinutė – apie kelionę į Suomiją, bet tai dar nereiškia, kad po to vien tik tyliai ilsėjomės sugrįžę į gimtines. Taigi, trumpai apie tai, kuo gyvenom besibaigiant vasarai ir gyvenam prasidedant rudeniui.

Šokių stovykla: Liepos pabaigoje tikėtai ar netikėtai gausus būrys ratiliokų susitiko XII tradicinių šokių stovykloje, vykusioje Zyplių dvare. Penkios dienos valso, svingo, fokstroto ir kitų šokių

Vargu, ar per savo gyvenimą esu praleidusi daugiau kaip vienerius ar dvejus „Skamba kanklius“ – jie visuomet man buvo viena iš didžiausių metų švenčių, su kuria savo svarba gali lygintis nebent Knygų mugė, Kaziukas ar „Baltica“. Paskutinis pavasario savaitgalis ir šįmet buvo suplanuotas: nuo ketvirtadienio iki sekmadienio – šokiai, iš toliau ir arčiau atvykusių folkloro mylėtojų koncertai, pasidainavimai... O kone svarbiausia – jau atidarymo koncerte nuklausius ir išsirinkus labiausiai

Ankstų rytąfeini kompanija patraukė įŽemaitėjės suostine Telšius. Ekipažas buvo kruopščiai parinktas kelionei į užsienį: turėjome ir keletą vertėjų iš tų kraštų, ir gidę, kuri nevengia anekdotų, ir importuotą iš Kauno šalies užkandžių beikolos (reklama) berniuką, ir psichologą, kuris padeda emocinio nuosmukio akimirkomis, ir, kaip visada, porą linksmintojų, tad važiavimas ne prailgo, priešingai – „pratrumpo“.

Kirtę sieną klausėmės gidės Loretos istorijų apie Telšių krašto istorinius,

Penktadienio vakarą vietoj sau įprastų veiklų susirinkome draugėn ir išvažiavom į Kernavę dalyvauti „Muziejų naktyje“. Įsikniaubusi į nėrinį (reikėjo baigti dovaną kitą rytą vykusioms buvusių ratiliokų – Akvilės ir Igno – vestuvėms) slapčiomis džiūgavau, kad dar neišvažiavus iš Vilniaus autobuse pasigirdo dainos – Lukas ir Milda visą kelią atkakliai laikėsi ir atidainavo už visus važiuojančius.

Laikas nuo laiko kilstelėdama akis, pro langus mačiau tik šmėžuojančią žalumą (paskutinis aiškus

Šalta ir šlapia, paskubomis žingsniuoju per Bernardinų sodą, pusiau apsivilkęs tautinį kostiumą, toks keistas dvidešimt pirmo ir devyniolikto amžiaus derinys. Mano veidas ramus, tačiau truputį jaudinuosi – šiandien pirmą kartą užlipsiu ant scenos su ratiliokais.

Kovo 7 dieną, šeštadienį, pačiame Kaziuko mugės įkarštyje, „Ratilio“ pristatė Lietuvos etnografinius regionus: pademonstravo kostiumus, atliko kiekvienam kraštui būdingų dainų ir šokių. Man atmintyje labiausiai įstrigo ansambliečių

Nuo pat vaikystės, to net pati gerai nežinodama, buvau susijusi su „Ratilio“. Užaugau „Racilukuose“- ansamblyje, įkurtame buvusios „Ratilio“ narės. Ir nors ratiliokai buvo nuolat geru žodžiu minimi kaip mūsų krikštatėviai, tada dar neįsivaizdavau, kas jie tokie, ir net pagalvoti negalėjau, kad kada nors ta šauni kompanija bus ir mano šeima.

 Tokie pasvarstymai vis įsikurdavo mano mintyse laisvomis minutėmis, kai pro praviras Didžiosios aulos duris, kviečiančias į Visų laikų ratiliokų vakaronę, nebūdavo