Dažnai keliaudami siekiame ar slapčia viliamės pabėgti nuo savęs ir pasinerti į kitą pasaulį. Tačiau ne visos kelionės sukasi apie kito pažinimą; kartais (o gal ir visada) išvykstame tikėdamiesi sužinoti ką nors naujo apie save ar permąstyti, susistyguoti tai, kas ilgainiui išsiderina ar nugula po kasdieniais rūpesčiais minčių dugne. Tokia buvo birželio 6–14 dienų „Ratilio“ išvyka į Kazachstaną – jautri, tautiška ir ypač praturtinanti – turbūt kiekvienas grįžome šį tą apgalvoję, ko nors pasisėmę ir naujaip išvydę tiek Lietuvą, tiek save pačius.
 
Viena vertus, progų reflektuoti ilgai ieškoti nereikėjo – vien ko vertos 9 valandos Maskvos oro uoste belaukiant skrydžio į Karagandą. Per tiek laiko ir galimybes stoti į magistrantūrą apsvarstai, ir dienoraščio puslapius poezijom aprašai, ir suspėji vėl suabejoti viskuo, ką prieš akimirką sugalvojai, smegenų vingiais paklaidžiojęs. Visgi pats vizito tikslas – kartu su lietuvių delegacija dalyvauti projekte „Neužgyjantys istorijos randai“ – žadėjo neišvengiamą akistatą su skaudžia tautos, vadinasi, ir savo, praeitimi, tad peno mintims tikrai netrūko.
 
Politinių represijų aukų muziejuje  Karagandos srities istorijos ir kraštotyros muziejuje
 
Esu tikra, kad jau pirmoji pažintis su Karlagu, Prancūzijos dydžio teritorijoje išsidėsčiusiu lagerių kompleksu, paliko žymę visų širdyse. Vaikščiodami Dolinkoje įkurto Politinių represijų aukų muziejaus koridoriais, keliavome ir savo mintimis, senelių pasakojimais, istorijos žinių nuotrupomis, sunkiai patikėdami, kad tai, kas knygose suguldyta, iš tikrųjų vyko ir visai čia pat. Vaiko piešinys – pretekstas šeimai ištremti, – medinė taburetė tardymo kambaryje, išgalvotus kaltinimus spausdinusi rašomoji mašinėlė nebebuvo tik daiktai, bet tylūs liudininkai, prabylantys dėmesingai akiai ir jautriai širdžiai, pasakojantys žuvusiųjų gyvenimus. Šaltose kamerose niauraus gido žvilgsnio lydimas ir, rodos, pačių sienų, prisigėrusių kančios, spaudžiamas, nejučia imi matuoti ir savo drąsą, tikėjimą, ištikimybę... Slogumą pakėlė tik „Pone Karaliau“, kurią giedodami meldėme taikos vis neramiam pasauliui.
 
Mamočkino kapinėse skamba daina „Ešelonų broliai“  Spasko kapaviečių lauke
 
Muzika lydėjo ir kitose tremtį menančiose vietose. Greta įvairių šalių paminklų, memorialinių lentų, skulptūrų, savaip įamžinančių praeities įvykius, daina man atrodė gyvas liudijimas, atgaivinantis istorinius skaudulius. Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lagerio (ALŽIR) memorialo prieigose nuplevenusi „Kryžiau šventas“ melodija ir graudino, ir guodė, apgiedodama kančią susitaikiusiu, šviesiu minoru. Mamočkino kapinėse, kuriose palaidoti lageryje mirę mažyliai, ir Spasko kapaviečių lauke – apgaulinga ramybė: saulė abejinga kybojo plačiame skliaute, neprisimindama, kad prieš pusę amžiaus taip pat švietė žmonėms, kurie guli po šiurenančia pieva. Tada būtent tremtinių dainos pažadino tai, ką gamta paslėpė. Repeticijose kiek sentimentaloki rodęsi posmai Kazachstano stepėse suskambėjo visai kitaip. Gal dėl to, kad klausėme nebe savo, o tremtinių balso – pavaikščioję jų žingsniais, jų žodžius tardami, ir jų jausmus galėjome atliepti; o gal muzika paprasčiausiai suskamba tik ten, kur jai skirta... Galiausiai, prieš išvykdami į Almatą, dar spėjome pabūti Karagandos Fatimos Švč. Mergelės Marijos katedroje, kurios skliautus pripildžiusi solistės Rasos Juzukonytės atliekama „Ave Maria“ švelniai išlydėjo ramybei sielas tų, apie kurių likimus mąstėme.
 
Jūratė gieda psalmę šv. Juozapo bažnyčioje  Šokiai Lietuvos konsulate Almatoje
 
Dialogas su istorija buvo ypač įsimintina patirtis, tačiau ne vienintelis tikslas. Ne mažiau svarbi kelionės dalis – susitikimai su vietos lietuviais. Čia mūsų laukė malonios staigmenos. Karagandos lietuvių bendruomenės LITUANICA namai – tikra lietuviška oazė Vidurio Azijoje: čia ir darželis, ir sodelis, ir sūpuoklės, ir pirkelė, o stalas nukrautas vaišėmis ne prasčiau nei pas močiutę kaime – bulvės garuoja, ridikėliai agurkėliai traška čiauškančiose burnose, o pirštai tuosyk nežino į kaimišką pyragą ar cukruotus sausainius taikytis. Tačiau dainos ir pagyros buvo dedikuotos ne tik šeimininkei, bet ir LITUANICOS nariui Vytautui, mat jis ne tik lietuviškai kalba, bet ir savo rankomis tikrus lietuviškus namus su plūktine asla (ir gera akustika, išbandėme!) stato. Šv. Juozapo bažnyčioje tarnaujantis kunigas – ne lietuvis, bet dėl mūsų Mišias aukojo lietuviškai. Skaitydami skaitinius, giedodami giesmes, drauge dovanojome lietuvių kalbą jos pasiilgusiai erdvei. Dar viena lietuviška salelė – Lietuvos konsulatas Almatoje. Paskutinis vakaras Kazachstane kartu su laikinai generalinio konsulo pareigas einančiu Valdu Burneika ir jo šeima, konsulate dirbančiu jaunu kolektyvu bei vietos lietuviais buvo puiki vyšnaitė ant torto. Visų akys net ryškiau sužibo, kai pats konsulas užvedė žemaitišką dainą; tūravojome ir džiaugėmės, kad Lietuvai užsieny atstovauja folklorą užantin pasiėmę. Negana to, išvykimo rytą, kai mes, „Ratilio“, ruošėmės namo, o likusi delegacija – tęsti kelionės į Biškeką, viešbučio registratūroje lyg po eglute radome mums paliktas Almatos lietuvių bendruomenės suruoštas lauktuves, kurios širdį sušildė ir ansambliokų Vilniuje pilvus pamalonino.
 
Fotosesija Karagandos valstybiniame medicinos universitete  Šokdiname „Expo“ parodos savanorius ir svečius
 
Kelionėje mums, kaip folkloro ansambliui, teko garbė pirmiems supažindinti Kazachstano gyventojus su lietuvių kultūra koncertuojant 2-ojoje menų mokykloje ir Karagandos valstybiniame medicinos universitete, taip pat atnešti gabalėlį Lietuvos tautiečiams Karagandoje ir Almatoje. Tačiau atrodo, kad atlikome ir nenumatytą misiją atskleisti folklorą patiems Lietuvos lietuviams. „Expo“ parodoje Astanoje Lietuvos paviljonas dar buvo uždarytas, bet pritraukti lankytojų dėmesį pavyko (kinų delegaciją pritraukėm taip, kad net atsiginti negalėjome). Susidomėję dainų bei sutartinių klausė ir į šokių krykštavimus noriai įsitraukė ne tik užsieniečiai, bet ir paviljone savanoriaujantis jaunimas. Drįsiu spėti, kad ne vienas lietuvaitis polką su ragučiais šoko pirmą kartą ir galbūt parsiveš improvizuotą vakaronę kaip vieną ryškesnių prisiminimų. Buvome atradimas ir kai kuriems bendrakeleiviams. Koncertas Draugystės namuose, manau, ne tik parodė, koks gražus ir margas yra mūsų folkloras, bet ir atsakė į dažnai iškylantį klausimą, ar ir kuo mes skiriamės nuo kaimo kapelų bei dainų ir šokių ansamblių. Kam yra tekę pabuvoti „Ratilio“ kompanijoje, žino, kad folkloras užkulisiuose nedingsta, tad delegatai buvo uoliai dainose ir šokiuose „maudomi“ per bendras vakarienes bei ilgam kely traukiniu iš Karagandos į Almatą. Tikimės, kad ir susibičiuliavome, ir etno užkratą paskleidėme.
 
Draugystės namuose su lietuvių delegacija ir vietos bendruomene  Kartu dainuojame „Gyvuokim ilgiausius metus“
 
Nors kelionė buvo turtinga įspūdžių, kurių toli gražu ne visus suminėjau (paklauskite bet kurio ratilioko apie Verą, slaptažodį, teatrą, vargonininkus, traukinį, turgų, muziejus, architektūrą, politiką – jie jums gyvai ir daug išsamiau papasakos, nei kad aš galėčiau surašyti), išskirčiau vieną prisiminimą – apsikabinus visų: „Ratilio“, delegacijos, Kazachstano lietuvių, bendrai sudainuotą linkėjimą „Gyvuokim ilgiausius metus“. Akimirka, kuri talpina savy, mano galva, visos išvykos idėją. Kazachstane turėjome progą įvairiopai permąstyti tapatybę: per santykį su buvusiomis kartomis, užsienio lietuvio prizmę, paraleles tarp namų ir svečių, ir iš naujo pajusti bendrystę. Visur megzti ryšį padėjo daina, kuri suvienija, sujungdama balsus – ir to, kuris šalia, ir to, kuris kitoj šaly, ir to, kuris kadaise buvo... Dainuokime!
 
Julija Vilkaitė

Artimiausi renginiai

<<  <  Kovas 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Naujausi leidiniai

Go to top