Apie tai ką matėm ir ką veikėm, su užuominom į tai, ką išgyvenom

Vilnius – Sankt Peterburgas – Petrozavodskas

1 diena – 2011 m. gegužės 31

Iš VEKC išvažiavome tuoj po 5 val. ryto,pakeliui pačiupom pramigusią susigėdusią Kristiną. Važiavome Molėtų plentu, toliau per Zarasus, apie 8 val. kirtom Latvijos sieną, apie 11 val. – Rusijos. Iškraustė iš autobuso su daiktais, sėkmingai praėjom patikrinimą, o pravažiavę muitinę plojom delnais („Tai kurie ten gyvūnai susilaukia daugiausia plojimų?“). Kelionėj būdavo momentų, kad pakėlęs galvą galėjai pamanyti važiuojąs tuščiam autobuse, tik per vidurį ištiestos kojos maišuose ir dekiuose bylojo apie kažką suguldytą.

18 val. vietos laiku atvažiavome į Piterį, o vietą centre pasiekėme 20 val. Kamščiuose save linksminom skaitydami rusiškas iškabas ir bandydami ką nors „nupleškinti“. Mus pasitiko lietuvių bendruomenės pirmininkė Liuda. Greitai nulėkėm į hostelį ir skubėjom į Lietuvos konsulatą, kur vyko kažkoks muzikos vakaras. Žinoma, nespėjom nei į vakarą, nei į banketą, tačiau įteikėme savo lauktuves ir ilgai nelaukus Kristina užtraukė „Serbintėlę“ (pagaliau dainos!) Dar po keleto dainų, trumpų pašnekėsių ir kelių fotografijų iškeliavome pasidairyti po miestą. Saulė kybojo aukštai, buvo 21:30 vietos laiku. Eidami taku palei kanalą, žvelgdami į prišvartuotus laivelius, gavom netikėtai viliojantį pasiūlymą pasiplaukioti, tačiau sutikome tik kainai stebuklingai sumažėjus perpus. Teko 30 min. laukti, išleisti skubėjusią namo Liudą ir galiausiai išplaukėme į kanalus su žavingu dėde ir daina. Apsukę vaizdingą ratą ir išsilaipinę pradiniam taške, patraukėm Nevos link pačiu laiku, kai įjungiamos pilies, tiltų ir kt. švieselės. Pakeliui namo aplankėm ir internacionalinę 24 valandų krautuvę. Čia pasirūpinome savo vakariene ir pusryčiais. Ilgai ruošėmės gultis, lūkuriavom prie dušų, kol galiausiai apie 2 val. sugulėm visi. Miegus vaikinų kambary išsklaidė šiokia tokia griūtis. Po 15 min. nevaldomo juoko ir svarstymų „kas dabar bus“ prisivertėm užmigti.

2 diena – birželio 1

Žadintuvas žadina septintą. Pusryčiaujame, įrašome pirmąjį įrašą į Facebook‘ą. Žadiname miegančius, išeiname 10 min. vėluodami, judame į Peterhofą. Po kelių valandų jį pasiekiame vieni iš pirmųjų – Žemąjį parką atidaro nuo 10 val. Sutinkame gidę, patuštiname pinigines ir imame leistis laiptais, nuo kurių atsiveria pirmieji vaizdai į fontanus, blizgias skulptūras, tulpes. Mums paaiškina, kad fontanus „meniškai“ įjungia 11 val., tad galime eiti toliau. Kiekvienas fontanas, kiekviena skulptūra čia turi savo istoriją, kuri, be abejo, susijusi su Petru Pirmuoju ar jo šeima. Pasirodo, imperatorius buvo išdaigininkas, parke įtaisęs fontanų, netikėtai apliejančių svečius vandeniu. Lauke karšta, todėl mielai leidžiamės būti šunybių aukomis, ieškom ant kurio akmens užlipus pasipila vandens čiurkšlės. Tuo tarpu įjungiami centriniai fontanai, pasigirsta muzika. Pamatę Suomių įlanką einame tų fontanų link, mums pasakoja kad vanduo purškiamas be jokių siurblių: Petras radęs šaltinį gerokai aukščiau jūros lygio ir liepęs atvesti vandenį čia.

Važiuojame atgal į miestą, o kadangi tai užtrunka – visi draugiškai miegame. Vidurdienį tenka porą valandų prastovėti kamščiuose, kol pasieki miesto centrą. Atvykstame į Ermitažą, kuriame pagal planą turime tik kiek daugiau nei valandą... Suprantame, kad visko pamatyti neįmanoma, bet visgi norisi pamatyti kuo daugiau. Įėję pasiskirstom kas kur – pagal interesus. Laikas bėga greitai ir artėjant pabaigai norisi pamatyti dar ir dar šiek tiek. Galų gale lieka tik žavesys ir neišsipildęs noras pamatyti dar. Na, gal kitą kartą...

Po šio vizito – vizitas į Anatomijos ir etnokultūros muziejų, vadinamą Kunstkamera. Žavi gidė vedasi mus siaurais laiptais, specialiai mums angliškai dėsto apie teleskopus, rodo didelį gaublį ir vadinamuosius monstrus. Pro įvairių kultūrų parodas, deja, tenka tik prabėgti.

Kukliai, bet skaniai pavalgę gražiam restorane skambiu pavadinimu sėdom į autobusą ir keliavom pasirodyti. Pakeliui susėmėm rusų studentų pulką, kurie tuoj tyliai uždainavo. Atvažiavę į Jaunimo namus, regėjom vaikų tautinius šokius, bendruomenės nuotraukų konkursų apdovanojimus, minėtų studentų etnologų dainas ir išstojom patys. Baigę parodomąją dalį pradėjom linksmąją – vakaronę. O čia tai buvo! Šokom, žaidėm ir dainavom, ir labai susidraugavom. Išmokom rusiškų liaudiškų žaidimų, pasiklausėm dainų, sušokom šokių ir visa tai mums be galo patiko. Šokis sujungė, o išskirti galėjo tik tumsi naktelė. Bet dar ilgai nenorėjo temti, ilgai turėjom peno šnekom, tad naujieji draugai mus lydėjo gerą kelio galą iki mūsų hostelio. Smagiai pasivaikščiojom, sunkiai išsiskyrėm. Pakeliui atsisveikinom ir su mūsų tautiete Liuda. Grįžom apie dvyliktą, valdėm naktipiečius ir antrą jau gulėm. Algirds su Tadu kaip išėjo veiziet naktinio tiltų pakėlimo, tai grįžo apie 3 val. ir miegoti nebėjo, nes 4 val. jau visi kėlėmės, 5 val. turėjom pajudėt į Petrozavodską.

 

3 diena – birželio 2

Jau įpratę vėlai gultis, anksti keltis, o autobuse miegoti, septynias valandas tai ir darėm, o kai ne – valgėm konsulo dovanotus pyragus su kopūstais ir varške.

12 val. atvykom į Petrozavodską. Akį traukė nešienautos miesto pievos, aptrupėję pilki namai bei daug iškabų, siūlančių statybų paslaugas. Netolimoji ateitis mums buvo kiek miglota: vien žodis „etnodiskoteka“ programoje savaime kėlė nepatiklų antakį. Mus sutiko mūsų festivalio kuratorė Olga, vadovę išsiuntė į vadovų susirinkimą, o mus nuvežė į viešbutį įsikurti, po to į kitą viešbutį pavalgyti. Tuoj po pietų turėjom dalyvauti repeticijoj, kur jau šiek tiek pamatėm su kuo turim reikalą. Festivalio režisierius ilgai sustatinėjo pirmąją koncerto dalį, kurios metu kolektyvų atstovai turėję prisistatyti ir sušokti bendrą šokį. Kitoje dalyje kolektyvai turėjo atlikti du savo kūrinius. Pasirinkome „Sodauto rūta“ ir „Jonkelį“. Kol koncertuoja vieni, kiti turėjo tupėti kambarėliuose, kur viešpatavo miegas, o vėliau miegą išstūmė ir įsiviešpatavo šokis. Po koncerto vakarieniavom (čia reikėtų pridurti, kad maitino mus pagal rusiškos valgyklos manierą, lietuviams irgi gerai žinomą), po vakarienės išskleidėm lietuvišką vėliavą ir čia pat pradėjom šokti „Oirą“ ir kt., įtraukdami ir kitus kolektyvus, kol galiausiai nuėjome į parką „etnodiskotekinti“. Kaip ir buvo galima nujausti, pradžioje skambėjo folkrokas (rusiškas rokas su kukliu folko prieskoniu). Mūsų ansambliečiams galima buvo skirti apdovanojimus už kūrybiškumą pritaikant žinomus šokius prie skambančios muzikos. Po gero tūso – rusiškų šokių pamokos su minėtu režisierium-choreografu. Jis buvo geras – leido ir mums kiek pasireikšti, lietuviškų šokių pamokyti. Grįžom į savo viešbutį, kiek pasedėjom, kam nuskilo masažas, kam ne, ir ėjom miegoti.

4 diena – birželio 3

Kėlėmės prieš 7-tą, nes 7:10 turėjom važiuoti pusryčiauti, o po to keliauti į Sortavalą už 300 km (5 h kelio)su lietuviškų šokių ansambliu. Kelionėje, kas miegojo, kas šėliojo, bet visiems autobuse spėjo labai atsibosti... 13 val. jau pietavom Sortavalo restorane. Tradiciškai gavome sriubos ir kotletą su bulvių koše, o tai sukėlė ironijos pliūpsnius ir klausimus „ar dar įmanoma, kad kitąkart gautume ką naujo?“. Toliau mūsų ansambliui suorganizavo ekskursiją po miestą. Pradėjom nuo parodų salės, kurioje eksponuojami menininko dailininko-drožėjo Kronido Aleksandrovičiaus Gogolevo darbai. Mus pakerėjo drožinių grožis, detalių smulkumas ir darbo kruopštumas. Toliau mums pasakojo apie suomių, švedų, rusų laikotarpius, rodė senesnę architektūrą, išdėstė apie kanklininko paminklą, banko pastatą, licėjų. Likus valandai iki koncerto kultūros namuose, ėjome persirengti, susistatėme programą ir trumpai parepetavome. Koncerte pasirodėme pirmi, po mūsų kolektyvas „Rasa“, toliau kolektyvai iš Karelijos ir Mari El respublikų. Publika, nors ir nepilnai užpildžiusi salę, buvo entuziastinga ir visus kolektyvus priėmė gausiais aplodismentais, „bravo“ ir „bis“.

Po koncerto vakarieniavome su dainomis (liaudies kūryba: „Vyšnios šakelės jau išsprogo, mano giminėla jau nusprogo.“) ir išvažiavome pažiūrėti marmurinio ežero. Tas ežeras susidarė iš gruntinių ir lietas vandenų marmuro kasyklose, kai jų nebeeksploatavo. Mus apvedė pažintiniu taku, pasakojo kasyklų istoriją, kuri prasidėjo XVIII a. Jekaterinai Didžiajai užsakius pastatyti soborą Sankt Peterburge. Dabar karjeras iki pusės užlietas vandens, jame leido plaukioti, o mes, žinoma, negalėjome neuždainuoti – juk taip gražiai aidi.

Vėl laukė ilga kelionė į Petrozavodską. Nieko nelaukusi „Rasos“ vadovė Gitana ėmė pasakoti apie savo ansamblį, visus pristatė, kėlė tostą. Daumantui paėmus armoniką entuziastai autobusui važiuojant šoko „Oirą“, „Dirižablį“ – tai buvo ypatingo smagumo atrakcija, o svarbiausia naujas pojūtis. Grįžom 3 val. ryto ir griuvom į lovas. Lauke buvo šviesu kaip dieną, nors per visą naktį dorai ir nebuvo sutemę.

5 diena – birželio 4

Po pusryčių jau savo autobusu su Gitana, Zina, Olga ir Liuda (kuri su vyru buvo tik ką atvažiavusi traukiniu, matyt, mūsų jau pasiilgusi) išvažiavome šiaurėn dar nežinodami ką pamatysim.

O atvykom prie gražaus Kivač krioklio, daug fotografavomės, dainavom dainas apie upę, aplankėm mažą gamtos muziejuką su dideliu briedžiu, matėm Karelijos beržą, užkandom ir tolyn. Atvykom į miestelį Kondopoga, kuriame nuo seno yra popieriaus fabrikas, o šiais laikais miestelis garsėja nacistiniais išpuoliais. Taigi... tas fabrikas XX a. pr. finansavo prabangių koncertų rūmų statybą. Tuose rūmuose fabriko direktorius pastatė didelius vargonus, padalintus į dvi dalis, kad tarp jų liktų scena. Direktorius buvęs kultūringas žmogus ir kadais aplankęs bažnyčią Vokietijoje susižavėjo nuostabiais vargonais ir nutarė pastatyti vargonus Karelijos užkampyje, toli nuo didžiųjų miestų, matyt, tikėdamasis pritraukti turistų ir, žinoma, garsių atlikėjų. Klausėmės specialiai mums grojamų kūrinių, net patys bandėm paspausti klavišus, talentingesni ir pagrojo. Negalėjom nepabandyti tų vargonų nurungti patys – tam subaubėm „Serbintelę“. Visiems labai patiko ta salė, rūmai ir vargonai, o kai sužinojom, kad čia vakar koncertavo kiti festivalio kolektyvai, norėjom, kad būtų čia mus atvežę, o ne į Sortavalą, bet pripažinom, kad viskas vistiek gerai, nes pamatėm ir Marmurinį ežerą.

Grįžom į Petrozavodską žiūrėti koncerto, skirto choreografės karelės Chelmi Malmi 100 metų gimimo metinėms. Iškart sužavėjo pirmasis pasirodymas - tradicinių kantelių (panašių į mūsų kankles) muzika. Dauguma pasirodymų buvo choreografiniai, baletiniai, tačiau mus labai jaudino keletas folklorinių.

Po vakarienės paskutinįkart apsipirkę, grįžom į viešbutį ir pradėjom šokti kieme, mokyti ten apsireiškusius Petrozavodsko lietuvius ir kaimynus viešbutyje – norvegus. Šie taip pat noriai mokė mus savo šokių. Baigę šokti dar padainavom, sutrypėm uodų šokį ir sulindę į vieną kambarį suvalgėm pyragą už Jogintą.

 

6 diena – birželio 5

Kėlėmės ir dėjomės daiktus į autobusą – tuoj po pietų turėjom pajudėti namo. Po pusryčių (tokių pat kaip ir kiekvieną dieną) mus pakvietė į ekskursiją po Petrozavodską. Pradėjom nuo krantinės, kurioje esti paminklas Petrui ir daug įvairių skulptūrų, dovanotų Petrozavodskui kitų pasaulio miestų, su kuriais palaikomi draugiški ryšiai. Sutikom bobulytę, kuri ketino apkeliauti pasaulį, kad rastų savo mylimiausią arbatą (išlankstytą pakelį ji laikė piniginėje). Toliau važiavome į cerkvę, išgirdome apie šventąjį Faliejų, galėjusį nuspėti ateitį, išpranašavusį Petro I mirtį. Užėję į vidų pataikėm į mišias, tad trumpai pasiklausėm giesmių. Mus nuvežė į pagrindinę miesto aikštę – Lenino aikštę, kurioje yra ir amžinai deganti ugnis karių aukoms atminti. Gidė pasakojo apie Petrozavodsko istoriją, lemtį karo metu. Dalį Karelijos 1939-1943 m. buvo užėmę suomiai – tą dalį, kurioje buvo etninės suomių žemės, tačiau Hitleris Manerheimui buvo liepęs užimti teritoriją iki Uralo. To nepavyko padaryti. Manerheimas, supratęs, kad Hitleris karo nelaimės, pradėjo atsitraukimą, o atsitraukdamas stiprino gynybą. 1943 m. Raudonoji armija apšaudė Petrozavodską, beveik visą sugriovė, tik tuomet suvokė, kad suomių čia jau nebuvo. Taigi dabar matomas Petrozavodskas yra atstatytas po karo, tik du senesni namai likę, juose įsikūrusi Kultūros ministerija ir istorijos muziejus.

Po tradicinių pietų, kuriuos mums patiekė kiek anksčiau, apsikeitėm dovanom su festivalio direktore, vadovė pakvietė ją atvykti į Lietuvą, žinoma, su mūsų kuratore Olga. Po „Ruods buvo“ atsisveikinom su Gitana ir Zina, apsikeitėm dovanom ir linkėjimais, užtraukėm „Aš eisiu namo namo“...

Mūsų laukė 20 valandų kelionė – vairuotojai žadėjo paskubėti. Autobuse netrūko veiksmo ir kalbų, kam veiksmo darės per daug, tas miegojo.

Summa summarum.Kelionė, tokia gausi įvykių, vaizdų ir įspūdžių būtų nieko verta be žmonių: be tų, su kuriais keliavom, su kuriais bendravom, su kuriais šokom, su kuriais žaidėm, kuriems šypsojomės ir kurie šypsojosi mums. Rusijoj palikom krūvą naujų draugų ir daleles savęs ir, žinoma, parsivežėm daleles Rusijos. Norisi tikėti ir norisi sakyti: „Iki kitų susitikimų!”

Paulius N.

Artimiausi renginiai

<<  <  Bal. 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
  1  2  3  4  5  6  7
  8  91011121314
15161718192021
2223242526
2930     

Naujausi leidiniai

Go to top