Praėjusios savaitės penktadienį, šildant saulei ir šlamant ryškiai žaliai išsprogusioms Čiurlionio gatvės liepoms, susikrovę daug sveriančius tautinius kostiumus ir kitus daiktus į autobusą, nuo Vilniaus universiteto pajudėjome Palangos link.
Nors kelias nemenkas ir kelionės trukmę dar kiek pakoregavo mašinų spūstys, kelionė visai neprailgo – kas baiginėjo savo darbus kompiuteriu, o kas rinkosi šį laisvą laiką išnaudoti poilsiui ar dainomis palydėti už autobuso langų besileidžiančią saulę. Verta paminėti, jog ansamblio „Labingis“ nariams, važiavusiems su „Ratilio“, teko imtis gana ekstremalaus sprendimo rengtis tautinį kostiumą pakeliui, nes laiko persirengti vakarinei koncertinei programai Palangos kultūros centre, akivaizdu, būtų nelikę. Laimei, visiems kartu važiavusiems „Labingio“ nariams pavyko puikiai suspėti į koncertą.
„Ratilio“ ansambliokams sėkmingai įsikūrus poilsio namuose, dauguma išėjo pasveikinti jūros. Pašnekesių ir juokų aidui lydint vakarinį pasivaikščiojimą, galiausiai priėjome Palangos tiltą, ant kurio skambėjo mūsų dainos, o po kojomis girdėjosi tamsi ir raminanti bangų mūša, priminusi man M. K. Čiurlionio eiles apie jūrą ir jos didingumą. Prisidainavę lig valios pajutome, jog vėjas čia gerokai stipresnis nei Vilniuje ir tie, kurie nepasiėmė šalikų ar pirštinių (tarp jų ir aš pati), pradėjo rimčiau kvestionuoti savo aprangos pasirinkimą. Buvo aišku, kad ilgiau šitaip stovint pasidarys tik dar šalčiau, todėl ėmėmės priemonių – prasidėjo įvairūs rateliai ir aktyvesni lietuvių liaudies žaidimai. Ši dalis buvo puiki – pavyko ne tik sušilti, bet ir išgirsti iki tol negirdėtų melodijų. Tą vakarą ant tilto galėjau jausti gražų ansamblio bendrystės jausmą, kuris man, kaip naujai „Ratilio“ narei, paliko neišdildomą įspūdį.
Išaušus kitam rytui ir grįžus iš rytinio pasivaikščiojimo su kavos ar arbatos puodeliu, tuoj pat buvo kibta į darbus – „Ratilio“ ansamblis įnirtingai repetavo sparčiai artėjantiems renginiams, kūrė įdomias aranžuotes, apie kurias neišsiplėsiu – jas klausytojai galės išgirsti šios vasaros pradžioje.
Apie vidurdienį prasidėjo pagrindinė bendroji Jurginių šventės „Jurgi, paimk raktus“ dalis. Prie Palangos kultūros centro susirinkę ansambliai giedojo bendras našlaičių dainas. Ši dalis buvo skirta susikaupti ir ramiai pasidainuoti, atmenant neseniai iškeliavusįjį popiežių.
Paskui pajudėjo eisena, kurią pasitiko ragų gaudesys prie kaspinais plazdančių Birutės parko vartų. Įėjus į parko teritoriją, dainos ir muzika, atrodo, netilo iki pat vakaro. Visur, kur pažiūri, eina žmonės, pasipuošę gražiausiais lietuvių liaudies kostiumais, akys raibsta nuo austinių sijonų, skarų ir kaspinų margumo ir grožio – toks pavasariškas reginys ilgai liks mano atmintyje.
Kaip turbūt įspūdingiausią viso renginio dalį galėčiau išskirti ansamblių numerius prie tvenkinių. Galingai tvenkinio krantais nugriaudusi atitartinė „Jurgi, šildyk žamį“ buvo šios dalies įvadas, pratęstas prie netoliese esančio tvenkinio, kur kiekvienas ansamblis atliko po kelis instrumentinius ar vokalinius lietuvių liaudies kūrinius. Lietuvių senoji polifoninė muzika man yra didelis įkvėpimo šaltinis, tad girdint archajines dermes ir kompozicinius sprendimus, kurie net šiais laikais atrodo inovatyvūs ir intriguojantys, apima didelis pasididžiavimas savo kultūra ir noras semtis iš jos kuo daugiau.
Sugaudus instrumentinėms ir vokalinėms sutartinėms, pasiklausius piemenų tradicinių raliavimų ir oliavimų, apsisukus bendruose žaidimų rateliuose, atėjo metas kopti į Birutės kalną. Ten skirtingi ansambliai buvo pasiruošę vesti įvairių etnografinių kraštų dainas, kurios puikiai suskambėjo. Iš apačios mums atitarė jūros ir pušynų ošimas, o besileidžianti saulė viską spalvino auksine spalva.
Tradiciškai nusifotografavę prie jūros, ansamblio nariai patraukė namų link valgyti bendros vakarienės. Nors alkanų buvo daug, maitinimą teikiantis kariuomenės personalas puikiai susitvarkė su dalyvių srautu ir netrukus visi buvo sotūs ir patenkinti. Dienai einant į pabaigą, „Ratilio“ nariai išėjo su dainomis palydėti besileidžiančios saulės. Nors oficialioji programa tądien buvo baigta, tai tikrai nereiškė ansambliečių planų pabaigos – juk laukė naktišokiai.
Šiais metais Jurginių naktišokiai vyko Palangos kultūros centre. Šokėjų buvo tanku, visi linksmai ir energingai sukosi puošnioje kurhauzo koncertų salėje. Naktis buvo kupina šypsenų, buvo trepsėta polka, žingsniuojamas fokstrotas ir išvingiuoti painūs grupiniai šokiai. Prie lietuvių liaudies tradicinių šokių prisidėjo ir šventės svečiai iš Prancūzijos. Kapelai grojant negirdėtus prancūziškus šokius, ansamblio nariai pamokė, kaip juos šokti. Buvo įdomu pasimokyti sinkopuotos ritmikos šokių, nes tokių lietuviškoje tradicijoje gana mažai, tačiau jie taip puikiai leidžia įsisąmoninti Europos muzikos senąją tradiciją, kuria iš dalies grindžiami ir akademinės Europos muzikos komponavimo principai, kas man, dažnai atliekančiai akademinę muziką, pasirodė tikrai įdomu.
Iki vėlumos vykusiuose šokiuose energija nesibaigė – prisimenu, kaip jauniausieji dalyviai pasibaigus naktišokiams maldavo muzikantų, kad pagrotų bent dar kelis šokius. Šokio džiaugsmas buvo apėmęs taip stipriai, kad nerūpėjo nei batų nutrynimai, nei pavargusios trepsėti kojos.
Kitą rytą man ir kelioms ansamblio narėms atsibusti padėjo šaltas jūros vanduo ir jį greitai nuo mūsų kūnų išdžiovinusi saulė. Kaip juokavom: atidarėme maudymosi sezoną. Parepetavę ir apsirengę tautiniais kostiumais ėjome ant Birutės kalno giedoti mišiose. Mišios buvo tikrai ypatingos, šalia koplyčios susirinkusius žmones vienijo ramybė ir šventiškumas, o oro sąlygos irgi dėkingos – vėsus pajūrio oras ir saulė tikrai įkvėpė visiems gaivos ir pavasario jausmą.
Po mišių jungėmės į bendrus šokius šalia parko rotondos. Alkį numalšinti padėjo kiaušinienė, kurią taip rūpestingai mums iškepė ansamblio nariai. Po jaukiai šurmuliuojančių šokių po truputį ruošėmės namo, nepamiršdami dar drauge nueiti paskanauti legendinių Palangos vaflių.
Kelionė atgal rodės dar trumpesnė nei važiuojant į priekį. Laikas prabėgo dainuojant, bendraujant, mokantis. Pasitaikė puikus vairuotojas, kuriam ne tik netrukdė mūsų dainos, tačiau, kaip jis pats sakė, net ir patiko tokie dainingi pakeleiviai.
Grįžome pavargę, daugumai kitą rytą buvo numatytos paskaitos, tačiau įspūdžiai po tokio savaitgalio lieka nepamirštami, ir ilgai nesikrimtęs supranti, kad važiuoti į Jurgines su „Ratilio“ yra tikrai verta ir gera.
Anna
Akvilės Bredelytės, Rimantės Šalkauskaitės, „PhotoStrolling“ ir festivalio organizatorių nuotr.
