Net nepraėjo mėnuo, kai prisijungiau prie „Ratilio“, o jau spėjau sudalyvauti trijuose renginiuose ir tiek daug išmokti.
Šią gegužę visai netyčia, eidama pro šalį, išgirdau festivalyje „Skamba skamba kankliai“ vykstantį sutartinių ratą. Stabtelėjau pasiklausyti. Nuo to jautrumo ir grožio, net dabar prisimenu, oda šiurpuliukais ėjo. Ir ar sutapimas, ar ne, bet kaip tik greta manęs stovėjusi mergina po renginio paklausė tautiniais kostiumais apsirengusių sutartinių giedotojų: „Kaip čia būtų galima prie šios bendruomenės prisijungti?“ Nugirdusi jų atsakymą, kad jei mokaisi Vilniaus universitete, būtinai reikia eiti į „Ratilio“, lyg ir supratau, ką rugsėjį veiksiu.
Tam rugsėjui atėjus, prisijungiau prie ansamblio ir rimtai kibau į dainų žodžių ir šokių žingsnelių mokymąsi, kad pasitaikius artimiausiai progai galėčiau kartu su senaisiais ratiliokais dalyvauti renginyje. Ilgai laukti nereikėjo, nes vos po savaitės ansamblis dalyvavo akcijoje „Visa Lietuva šoka“, kur visa Vinco Kudirkos aikštė ūžė šokėjų ir susidomėjusių praeivių. O kitą dieną „Ratilio“ vyko į Rudens lygiadienio šventę Kernavėje. Man ypač įsiminė tai, jog beveik lygiai prieš metus šiame renginyje dalyvavau kaip žiūrovė, o dabar jau kartu ant piliakalnio giedojau sutartines ir šokau naktišokiuose. Buvo smagu stebėti šį renginį iš kitos pusės ir prisidėti prie pasiruošimo.
Dar po savaitės koncertavome VU alumnų festivalyje, kur pasirodėme ir su projekto „DJ Kaziukas“ dainomis. Jos sulaukė tiek audringų ovacijų, kad netgi lipome į sceną pakartoti. Tai buvo mano pirmasis pasirodymas su „Ratilio“ scenoje, bet, nors prieš renginį jaučiau šiokį tokį jauduliuką, susitikus su kitais ansamblio nariais jis greit pradingo ir buvo pakeistas džiugios nuotaikos. Vakaras man buvo ypatingas ir tuo, kad pirmą kartą vilkėjau tautinį kostiumą. Buvo labai žavu dar labiau prisiliesti prie tradicijos ir pamatyti save kitame vaidmenyje.
Kad naujo repertuaro mokytis būtų lengviau ir geriau suprastume, ką, kaip ir kodėl dainuojame, šokame, grojame, dėvime, visą rugsėjį lankėme „Pumpurėlių akademiją“. Po kiekvienos repeticijos aptardavome vis kitą regioną, atkreipdami dėmesį į jam būdingas dainas, šokius, instrumentus, tarmę bei tautinį kostiumą. Tai buvo labai naudinga patirtis – išsamiau ir giliau susipažinti su folkloru, bet tuo pačiu ir suprasti, kiek daug dar nežinau.
Esu be galo dėkinga ir laiminga, galėdama prisijungti prie šio ansamblio. Su kiekviena repeticija vis labiau suprantu, kokia įvairialypė ir skirtinga yra Lietuvos etnokultūra. Su dideliu entuziazmu laukiu artėjančių renginių ir naujų žinių.
Urtė M.
Augusto Černiausko, Vilniaus etninės kultūros centro (Tito Valionio), Širvintų kultūros centro (Nendrės Žilinskaitės) ir Vilniaus universiteto archyvų nuotr.
