Jau kurį laiką repeticijose ruošėmės ypatingam koncertui – „Aš padainuosiu dainų dainelę“, skirtam paminėti 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines. Patiems šypseną kėlė tai, kad dainas repetuodavom susispietę į vieną Didžiosios aulos scenos kampą, šifruodami Mažosios Lietuvos ir Veliuonos krašto melodijų vingrybes vaikščiojome nuo vieno scenos krašto prie kito. Neįprastas jausmas, atrodė sunku įsivaizduoti koncerto visumą iš tokių mažų gabaliukų. Koncerto išvakarėse visiems dalyviams susirinkus į Šv. Jonų bažnyčią sumanymas pamažu skleidėsi. Jau tą vakarą vis sukosi mintis: bus labai gražu...
Pirma koncerto dalis buvo skirta liaudies dainoms, kurios skambėjo Druskininkų ir Plungės apylinkėse. Stiprūs, sodrūs balsai užpildė Šv. Jonų bažnyčią, skambėjo duetai, soliniai kūriniai, mūsų ir Vilniaus folkloro ansamblio „Labingis“ dainos. Ši kelionė buvo greita, po kelis posmus, vis keičiantis atlikėjams, nuotaikai, be jokio pristatymo ar įžangos – natūraliai. Galiausiai suskambo daina „Bėkit bareliai“, fone gaudžiant vargonams.
Antroje koncerto dalyje chorai atliko M. K. Čiurlionio harmonizacijas, o folkloro ansambliai dainavo jas galėjusias įkvėpti autentiškas liaudies dainas, sklidusias erdvėje tarsi sapnas ar vizija. Tokie žanro pasikeitimai jautėsi lyg kelionė laiku ir erdvėj. Vaizduotėje iškilo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo žmonės, su daina einantys per gyvenimą ir jo skirtingus etapus. Tuo pačiu mintimis keliavau ir per savo paskutinius septynerius metus ansamblyje.
Prie ansamblio prisijungiau 2018 metais, įstojusi į Vilniaus universitetą. Tuo metu nieko bendro su folkloru neturėjau: žinojau trejetą šokių (turbūt lengvai atspėtumėte tuos 3 šokius: Grandskveras, Oira ir Grečenikė), kažkiek buvau girdėjusi liaudies dainų. „Ratilio“ mane panardino į tokį folklorą, kuris nėra vien tik apie muziką ir šokį: ugdė mane kaip atlikėją ir pratino prie scenos, leido mokytis komunikacijos socialiniuose tinkluose subtilybių, skatino pažinti skirtingus tradicinius amatus... Sąrašą galėčiau tikrai tęsti. Tad nenuostabu, kad šis koncertas – paskutinis mano pasirodymas su „Ratilio“ – ir pasiruošimas jam kėlė stiprių emocijų.
Repetuodama džiaugiausi, kad paskutinis koncertas bus būtent toks: kažkuo neįprastas, šiek tiek teatrališkas, turintis ryškią kūrinius jungiančią meninę giją. Man be galo gražu, kad „Ratilio“ nebijo imtis tokių projektų, kur reikia ne vien atlikimo, bet tam tikro įsijautimo į vaidmenį ar kuriamą aplinką. Paskutinį kartą lygindama marškinius ir vilkdamasi tautinį kostiumą grožėjausi mane visus šiuos metus puošusiu rūbu ir graudinausi, kad daugiau nebeteks jo vilkėti. Viliuosi, kad šis jausmas pastūmės greičiau pasisiūti asmeninį kostiumą. Vis dėlto ansamblyje praleistus metus geriausiai apibendrino net ne koncertas, o akimirka generalinės repeticijos pabaigoje. Kartu su kitais dalyviais stovėjome ant scenos ir laukėme garso režisierių, kad galėtume surepetuoti finalinę dainą. Visi po truputį ėmė bruzdėti: liko nedaug laiko iki koncerto, dar norisi ir spėti pavalgyti, persirengti... Ratiliokai pradėjo vieni kitų klausinėti: „Tai gal dainą?“ – ir mūsų vadovas Vilius užvedė „Šių naktełį“, prie kurios prisijungė ir choristai, ir folkloristai. Man yra labai ratiliokiška dainuoti stovint eilėje, važiuojant autobusu, susiorganizuoti šokius laukiant persėdimo oro uoste ar žaisti ratelius turint daugiau laisvo laiko. Tai, ką darome, nėra skirta vien scenai, tai yra mūsų kiekvieno gyvenimo dalis.
Nors su ansambliu tenka atsisveikinti, su folkloru neatsisveikinu – dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be to. Mintyse sukasi projektai, kur ir kaip save toliau realizuoti. Tačiau pati svarbiausia per šiuos metus ansamblyje gauta dovana yra bendruomenė, šeima, draugai. Per paskutinę repeticiją apsikabindami braukėm ašaras ir juokėmės, nes atsisveikinam žinodami, kad greit vis tiek susitiksim. Juk buvusių ratiliokų nebūna!
Barbora
VU Kultūros centro (Karinos Kulaninos) ir Stepono Pilkausko nuotr.
