Malda Šv. Jurgiui, Birutės kalno pagerbimas, žemės budinimas ir visi kiti veiksmai, kurie džiugina širdį – paskutinį balandžio savaitgalį buvo mano pirmosios Jurginės Palangoje su „Ratilio“. Argi kas gali pagalvoti, jog tokia įprastai žmonėms paprasta šventė gali būti tokia įspūdinga ir neužmirštama?
Rytas gali prasidėti nuostabiais muzikos garsais: šeštadienį nubudus jau girdėjosi, kaip ratiliokai kažkur ten už sienos repetuoja, kad vėliau galėtų pamaloninti Jurgio mugės lankytojų ausis. Veiksmui persikėlus į Senojo turgaus gatvę, likau ir aš nustebinta – išgirdau kanklių garsus! Dalis ratiliokių pirmą kartą kankliavo publikai. Ir skambino ne bet kaip, o su „pakasymais“! Ir mes galėjome pasidžiaugti jų darbo vaisiais. Koks gi nuostabus gali būti atsidavimas muzikai.
Vėliau – Birutės kalnas. Manau, kad ne vieną sužavėjo čia atliekamos apeigos, simboliniai veiksmai: žvakelės uždegimas kalno papėdėje, nusiprausimas prie vartų bei kiekvieno kolektyvo vadovo linkėjimas beriant gintaro dulkes į ugnį. Tuo metu ant Birutės kalno siautė žvarbus vėjas, kurio mes nepabūgome. Jis kaip tik subūrė mus apsikabinti, kartu apsigaubti šiltomis skaromis. Iš šalies tai buvo itin jaukus ir, be abejo, malonus akiai vaizdas.
Negalima pamiršti ir ypatingų atokvėpio momentų. Juk vis dėlto koncertai – tik dalis to, kas yra „Ratilio“ gyvenimas. Viena iš tų akimirkų – vakaras drauge prie jūros. Kadangi mus beveik visą kelionę lydėjo besikandžiojantis oras, ir čia buvo pasitelktos vilnonės skaros bei pledai. Dainos, nuostabus peizažas, bendrystė bei jūros ošimas. Tuo metu nuo viso juntamo gėrio net ištryško ašaros. Pasijutau ypač saugi, supratau, kad būdamas ratilioku esi ypatingos šeimos dalis.
Kulminacija – iškilmingos šv. Mišios? Tikrai taip! Galbūt renginio režisieriai numatė kitą kulminaciją, tačiau man asmeniškai ši renginio dalis paliko bene didžiausią įspūdį. Mišios vyko lauke, prie Šv. Jurgio koplyčios, kurioms prasidėjus staiga pradėjo kristi sniego kruopos! Pasirodo, kad apsirengus tautinį kostiumą, joks oras nebaisus, tad teliko stiprinti šventės dvasią giesmėmis ir gėrėtis gamtos išdaigomis.
Žinoma, papasakojau tik dalelę to, ką teko patirti. Trys festivalio „Jurgi, paimk raktus“ dienos, kuriose dalyvavau, buvo tokios kupinos įspūdžių, jog vis viena lieka daug kas neapkalbėta: naktišokiai, naujos draugystės, nematyti muzikos instrumentai... Na, ir ką aš jums galiu pasakyti? Jurgis paėmė raktus, žemė, nors ir su kaprizais, bet atsibudo, o aš grįžau namo kiek kitokia, nei išvykau.
Austėja
Agnės Sidabraitės nuotr.
