„Skamba skamba kankliai“ yra vienas tų renginių, kur, jeigu žinai, kad jis artėja, jau prieš savaitę pradedi fiziškai ruoštis. Reikia anksčiau eiti miegoti, nes paskui vis tiek išsiderins miego ritmas, reikia pailsėti arba bent kiek pakaupti jėgas renginių maratonui.
Šiame festivalyje pirmą kartą dalyvavau dar tada, kai nebuvau „Ratilio“ narys. Kažkaip ten netyčia pakliuvau, na ir mane sužavėjo… muzika, veiklos, žmonės. Dabar, dalyvaujant su „Ratilio“, paskutinę gegužės savaitę ūžiantis festivalis atsiskleidžia kiek kitaip: koncertai driekiasi nuo bažnyčių iki parkų, einame į mokymus, susipažįstame su kitais dalyviais ir, aišku, sulaukiame nemažai žvilgsnių gatvėse vilkėdami tautinius kostiumus.
Šiais metais naktišokiai, kurie man turbūt labiausiai įsiminė, vyko kiekvieną dieną nuo trečiadienio iki šeštadienio. Paskutinieji šokiai tęsėsi net iki penkių ryto. Galvojau, kad tikrai tiek neužsiliksiu – kas aš čia toks. Bet štai pagavau save beveik ketvirtą valandą ryto vis dar Energetikos ir technikos muziejuje, kur vyko „Naktinės dūzgės“, su mintimi: „Jau turbūt nebelauksiu, kol atsibos, nes neatsibosta. Reikia tiesiog eiti miegoti.“
Kas ten buvo smagiausia? Turbūt tai, kad mokymuose sutikti rumunai kartu su lietuviais, kurie oficialioje „Skamba skamba kankliai“ dūzgių programoje net nedalyvavo, susikūrė dar vieną šokių aikštelę, kurioje aš galiausiai ir užsilikau. Atrodo keista – ne pagrindinė scena, ne pagrindiniai muzikantai, o būtent ten buvo taip gera būti.
Gal tai ir yra vienas iš šio festivalio žavesių. Kur bepasisuksi, gali laukti kažkas, ko visai nesitiki.
Adomas
Agnės Sidabraitės ir Rimantės Šalkauskaitės nuotr.
