Sveikas, pasauli! Spalio 1–5 d. „Ratilio“ instrumentinė grupė leidosi į kelionę Kroatijoje. Mums teko garbė dalyvauti Tarptautiniame tradicinių muzikos instrumentų festivalyje Buševece. Itin gera žinoti, kad mūsų ansamblis matomas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu! Juk pakvietimą atvykti į šį renginių ciklą gavome sudalyvavę rugpjūčio mėnesį vykusiame festivalyje Madeiroje, kuriame ir susipažinome su renginio organizatoriais.
Ak, kokia pasakiška buvo ši išvyka! Mes ne tik grojome, bet ir daug patyrėme. Visų pirma, derėtų paminėti, kad groti svetur ypatinga, nes ne tik pats žaviesi kitų kraštų muzikavimu, bet ir matai, kaip tavo krašto muzika kelia susidomėjimą. Su kitais festivalio dalyviais svečiavomės pas tambūrų meistrą Katulićių, kuris parodė įvairių šio kroatų tradicinio instrumento ruošinių. Matyti ir girdėti apie instrumentus pasakojantį žmogų, kuris pats juos kuria, visai kas kita, nei apžiūrinėti juos muziejuje. Kai kuriuos instrumentus mačiau pirmą kartą gyvenime, tad akis tikrai turėjau kur paganyti.
Pakalbėkime apie matytą aprangą. Vieno iš festivalio organizatorių dukra prieš koncertą nusivedė mus į savo ansamblio rūbinę, kurioje, tvarkingai surūšiuoti pagal regionus ir pagal progas, kabojo ansambliečių tautiniai kostiumai. Labiausiai įsiminė vestuvinė suknelė, kuri kadaise tarnavo visam kaimui ir kurią vilkėdamos ištekėjo net trys merginos. Kitą dieną, kai visi kartu ruošėmės pasirodymui, teko matyti, kaip rengiasi kroatų šokėjos, ir neatsistebėjau, kad jos vien pasijonius kiek kitaip pasikaišiusios išgauna dar didesnių klubų efektą.
Žinoma, negalėjome neapžiūrėti sostinės. Vienas smagiausių atradimų man buvo pasakojimas apie žibintininką: sužinojau, kad Zagrebe vis dar yra žmogus, kuris kiekvieną rytą uždega pagrindinius senamiesčio žibintus. Šiais skubos laikais tebeegzistuojanti žibintininko profesija atrodo it mažas stebuklas. Nuvykome ir į etnografijos muziejų – ten pasigrožėjome tautiniais drabužiais, padargais ir instrumentais. Taip pat užtikome parduotuvėlę, kuri žėrėte žėrėjo karoliais! Jų galėjai rasti įvairiausių, bet dar labiau likau nustebusi, kai kitą dieną pamačiau, jog minėtosios kroatų šokėjos ne vienu vėrinuku pasidabinusios, o eilėmis karolių. Joms šokant, girdėjosi ne batelių kaukšėjimas, o karolių tarškesys!
Per šias kelias dienas pamatėme tiek daug, kad net sunku visa išvardyti. Tokio svetingumo, kokį parodė kroatai, aš asmeniškai kol kas nebuvau mačiusi jokioje kitoje lankytoje šalyje. Kiekvienas susitikimas buvo kupinas šilumos ir nuoširdaus noro, kad jaustumėmės laukiami. Sužavėjo Balkanų muzika – skambesys, ritmai, tai, kaip žmonės dainuoja ir groja, atrodė kartu nepažįstama ir keistai artima.
Iš Kroatijos parsivežiau ir mažą suvenyrą – apyrankę su raudona vyriška skarele, kuri, kaip sužinojau, yra kaklaraiščio pirmtakė. Žvelgdama į ją prisiminsiu ne tik šią kelionę, bet ir tai, kad net mažiausia detalė gali turėti ilgą istoriją.
Austėja
Julitos Slipkauskaitės ir festivalio organizatorių nuotr.
