Paskutinįjį lapkričio penktadienį su ne didžiausia (neretai ratiliokų būna ir dvigubai daugiau), bet vis tiek puikiai pasiruošusia ratiliokų grupe susirinkome į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą pasitikti besiartinančio advento. Eidamas per fakulteto kiemelį ir linktelėdamas Kalėdų bukui, svarsčiau, kiekgi čia žmonių susirinks. Iki pasirodymo buvo belikęs pusvalandis, tačiau kiemelis dar buvo tuščias. Prisijungęs prie grupės, besiruošiančios jaukioje auditorijoje su šiam fakultetui būdingomis dekoruotomis lubomis, išgirdau ir kitus, panašiai būgštaujančius. Vis dėlto niekas per daug nesijaudino, mielai būtume dainavę vien tik su dekanatu.
Išgirdus žodį „pyraginės“, mintyse iš karto pradeda suktis skaniausių pyragų vaizdiniai, nejučia pradedi užuosti neseniai iš orkaitės ištraukto gardėsio kvapą ir jau, rodos, ir burnoje jauti jo skonį. Valakėlių Pyraginėse netrūko nei pyragų, nei kitų stalo gėrybių, nei šokių ir dainų. Bet apie viską nuo pradžių.
Iš aplinkinių žmonių, kurie lankė folkloro ansamblius, dažnai girdėdavau pasakymą: „Ansamblio vadovas (-ė) pakeitė mano gyvenimą.“ To nesupratau, kol pati nepatyriau.
Visą Šv. Kotrynos bažnyčios erdvę pripildę savais balsais kuriama varpų dūžių harmonija, atidarėme jau devynioliktąjį „Pokrovo varpų“ festivalį.
Niekas nei naujam „Ratilio“ vadovui, mūsų mylimam, aktyviam multitalentui Viliui Marmai, nei patiems ansambliečiams ramiai į naujus studijų metus įsilieti neleidžia – prasidėjo jau iš tikro nebestebinantis, kasmet panašiai atrodantis renginių maratonas. Tik iš šono nužiūrėti mūsų naujokus spėję, nėrėme į rugsėjo šurmulį, greičiausiai jau paskutines karštas dienas lydėdami, orų kismą pasitikdami.
Pr | An | Tr | Kt | Pn | Šš | Sk |
---|---|---|---|---|---|---|
1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 |
8 | 9 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 |
15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 |
22 | 23 | 24 | 25 | 26 | 27 | 28 |
29 | 30 |