Naujienos

Paskutinį balandžio savaitgalį „Ratilio“ tradiciškai išsiruošė į pajūrį dainomis, sutartinių gaudesiu, kojų trepsėjimu ir jauna energija padėti Jurgiui žemę atrakinti. Ir išties: Palanga žydinti, žaliuojanti, ratiliokai – ryškūs, smagūs, žaismingi. Dalelę pavasario grožio nuotraukose užfiksavo ansambliečiai Julita ir Augustas – kviečiame įsikvėpti:)

Nuotraukos iš Palangos

Grožimės

Jurginių vaizdai

• Kelionės

Ką tik įžengėme į Didžiąją savaitę – laiką, skirtą pasiruošti šv. Velykoms. Ji prasideda Verbinėmis – tą dieną Kristus įjojo Jeruzalėn, ir jam po kojomis žmonės klojo palmių šakas. Lietuviškoje tradicijoje, pasak etnologės P. Dundulienės, bibliniai įvykiai buvo susieti su archajiškuoju medžių kultu, mat buvo pinamos rykštelės iš besiskleidžiančių žilvičio, beržo, kadagio ir kitų medžių ar krūmų šakų¹. Šiomis rykštelėmis ankstyvą Verbų sekmadienį lietuviai stengdavosi išplakti visus šeimos narius, kad šie sveiki ir laimingi būtų. Plakdami sakydavo: Ne aš mušu, rykštė muša, patol muš, kolei suluš². Verbas saugodavo ir laikydavo trobose, kad tuos namus aplenktų visokios negandos ir perkūnijos.

Velykinio laikotarpio, arba Didžiosios savaitės, papročiuose, kaip ir daugelyje kitų kalendorinių švenčių, dominuoja trys pagrindiniai elementai – vanduo, ugnis ir žemė.

• Tradicijos

Skaityti daugiau...

Pavasario saulutės paviliotas, Dinas Zauras vėl išėjo į gatves! Neabejojame, kad kur nors palydoje išvysite ir pažįstamus ratiliokų veidus, mat, kaip „Ratilio“ 50-mečiui skirtoje „Duokim garo“ laidoje sakė fizikas (ir ne tik) Vilius, fizikai yra patys muzikaliausi – užtat ir ansambliui Fizikos fakulteto auklėtinių netrūksta. Kol vieni siaučia Fiziko Dienoje (gal kokias patrankas Fizlende šaudo – netrukdykime jiems atlikti šios kilnios misijos), kiti gi leido žvilgtelėti mums į jų išradingas galvas – paskaitykim ir pirmyn pratęsti pažinties FiDi 51!

Irmantas, Fizikos mokslų daktaras: Kap mažas bovau, ni žonselius, ni jautelius neganiau, vo su lituokliu radijės ardžiau. Vo kap pajaugau, fizikas uždavėnius sprėst pradiejau. Anėi mon patėka ė sekies, dil tuo sumėslinau stuoti i fizikas-astrofizikas studijės Vilniaus universitetė. Šalėpas visomet bova mozėka: mokėnaus akordeuonu gruot, paskiau gitara. Toriejė tievs irašės i kasetė vėina banduonininka iš sava kaima. Taj da mokyklas laikas aš sidiedavau, klausydavau i bondydavau su akordeuonu atkartuot anuo gruojėma, ale nikap nesigaudava tu vėngrybiu sugruot. Čė bova pėrmuojė pažyntės su folkluoru. Rimčiau i anou pasinieriau tik studijoudams dokturantūruo, kumet atradau Tradiciniu šuokiu kluba. Po kažkėik laika suvuožuojau i „Ratilio“ nuetė, šuoktė pasimuokyt. Bet tep nutėka, ka jau per ontra repeticijė idavė mon koncertina i ronkas. Toliau bova kap tuo dainuo: Koncertiną tik paėmiau ir nutariau / Niekuomet neatsiskirt su ja, a kažkap tėn panaše. Vo je rimta, taj čė patarlė geriau vėliau negu nikumet poike tynk. Džiaugous suradės „Ratilio“, katramė ne tik turiejau pruogas susipažynt su lituviškuom tradicijuom, išmuokt vėsokiausiu dalyku, pakeliaut, pakoncertout įvairousiuos vėituos, bet ė sutėkt geriausiu draugu.

Lukas, Taikomosios fizikos ir pedagogikos bakalauras: Koks gi tu esi, pirmakursi Lukai? Ateini į „Ratilio“ ansamblį parodyti, kaip puikiai leidi orą per balso stygas suderindamas liežuvio, žandikaulio ir lūpų judesius. Tu žinai, kad klubuose apsvaigstama nuo muzikos ritmo, kuris sutampa su širdies 60 dūžių per minutę (tūc tūc). Ir tarp ratiliokų visai ne „chemija“ tvyro, o fizika – taigi reikia laikytis šokant polką, kad neišskristum. Tu juk fizikas! Tavo stabas yra tikslumas ir vienareikšmiškumas. Pasaulis pažinus, deterministinis, ir viskas čia aišku! O ar gali pagalvoti, Lukai, kad po keleto metų Tau nereikės galvoti, kaip dainuoti – užteks regėti, (apie) ką dainuoji. Užteks išsižioti ir Tavo balso rezonatoriai patys surezonuos su šalia stovinčių dainininkų balsais ir juos stiprins. Ar nustebtum, kad visai nesvarbu, kad nežinai, kokią natą groji armonika? Ar manai, kad šokyje reikia nuolat galvoti apie žingsnelius ir kojos pačios nesikilnoja? Ar gali įsivaizduoti, kad filosofinės diskusijos su ratiliokais apie nepažinų pasaulį, apie tai, kad dėsnių egzistavimas yra tik abejotina prielaida, Tave taip stipriai jaudins? Ar suprasi, kad jeigu šviesą galima aprašyti keliais modeliais (geometrinė optika, banginė optika, kvantinė optika), tai ir į bet kurį gyvenimo reiškinį galima žvelgti iš įvairių kampų? Ar suprasi, kad folkloro pateikėja močiutė dainuoja iš savo kampo ir visai nereikia į tą patį kampą su ja lįsti – susirask savo kampą! Ar suprasi, kad viskas yra taip daugiaprasmiška? Taigi, Lukai, ir šį laišką suprask, kaip nori. Kaskart jį skaitydamas būsi jau kitame kampe.

• Aš – ratiliokas

Kaip apskritimas būtų neįmanomas be π, taip „Ratilio“ nebūtų „Ratilio“ be ansamblio matematikų! Pi dienos proga Matematikos ir informatikos fakulteto (MIF) auklėtiniai tęsia rubriką „Aš – ratiliokas“, demonstruodami, kad puikiai valdo ne tik skaičius, bet ir žodžius.

• Aš – ratiliokas

Skaityti daugiau...

„Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ – žodžiai, kurie lydėjo mus visą mėnesį, kurį vyko įdomi ir įvairiapusė Vilniaus universiteto Kultūros centro organizuota Užgavėnių programa. Pradėjome nuo paskaitos-susitikimo su mitologu ir religijotyrininku dr. Dainiumi Razausku, vėliau Užgavėnes pristatėme ERASMUS programos studentams, kartu su etnomuzikologe dr. Lina Laurinavičiūte-Petrošiene stebėjomės, kaip Užgavėnės švęstos XVI a. ir tarpukariu, jaukiai praleidome vakarus atvirose repeticijose mokydami Universiteto bendruomenę Užgavėnių dainų ir šokių. Žinoma, negalima pamiršti puikiųjų kaukių dirbtuvių – vadovaujami profesionalų: Jono Kriščiūno bei žemaitiška dvasia visus sužavėjusių Aldonos Kuprelytės ir Antano Vaškio, susipažinome su kaukių gamybos tradicija ir pasidarėme nuostabių kaukių. Visą renginių ciklą vainikavo kovo 1-ąją Vilniaus universiteto Didžiajame kieme vykusi teatralizuota Lašininio ir Kanapinio kova. Nors žiema ir nenorėjo pasiduoti ir į pagalbą pasikvietė uraganišką vėją, mes vis tiek ją išvijome ir jau kitą dieną džiaugėmės nuostabia Kaziuko muge. Tradicinė mugė šiemet vėl kvietė pasidžiaugti gausiu amatininkų būriu, pasigrožėti jų darbais, pažinti mūsų paveldą ir tai, kaip jis interpretuojamas šiandien. Prie šventės prisidėjome ir mes: dainavome įvairių Lietuvos etnografinių regionų dainas ir kėlėme tikrą šokių sūkurį, kviesdami žiūrovus šokti kartu. Galų gale iš po debesų šydo išlindo saulė – atėjo pavasaris.

Akvilė

• Įvykiai