Naujienos

Džiaugiamės pristatydami naują ratilio.lt svetainės rubriką – „Aš – ratiliokas“! Ne paslaptis, kad folkloro ansamblis „Ratilio“ suburia įvairaus amžiaus, pomėgių, iš įvairių miestų atvažiavusius ir įvairiausius dalykus tyrinėjančius Vilniaus universiteto studentus bei alumnus. Kiekvieno pasaulėvaizdis praturtina ansamblio veidą ir yra jo stiprybės pamatas. Kviečiame susipažinti su ansamblio nariais, įvairių fakultetų auklėtiniais, iš arčiau.

Šįsyk gražia Valstybės atkūrimo dienos proga Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentai ir dėstytojai dalijasi pamąstymais apie patriotiškumą, pasakoja apie savo santykį su universitetu, folkloru, Tėvyne. Malonaus skaitymo! 

Ūla, TSPMI 1 kurso Politikos mokslų bakalaurantė: Prieš pusę metų mano gyvenime atsirado du nuostabūs dalykai – politikos mokslų studijos VU TSPMI ir folkloro ansamblis „Ratilio“. Kalbant apie TSPMI, jis yra inovatyvus, kokybiškas, spalvingas, jame dėsto ir studijuoja skirtingos pasaulėžiūros, įvairių idėjų bei pomėgių žmonės, savo veikla kuriantys Lietuvos ateitį. Tai motyvuota aplinka, skatinanti augti ir veikti. Na, o ateitis remiasi į praeitį, tad taip organiškai susisieja studijos ir dalyvavimas ansamblyje. „Ratilio“ yra kur kas daugiau negu repeticijos ir koncertai, tai ir tam tikras gyvenimo būdas: tradicijų, vertybių puoselėjimas, bendruomeniškumas, švenčių sutikimas kartu. Su ansambliu keliaujame po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Nepakartojamas jausmas koncertuojant su „Ratilio“ susipažinti su savo tautiečiais, kurių galbūt gyvenime daugiau nebesutiksi, bendrauti per dainą, šokį, žaidimus. Folkloras mus jungia, suvienija bent vienam vakarui. Nėra valstybės kaip fizinio, apčiuopiamo dalyko. Valstybė labiau yra žmonės, jų tarpusavio santykiai, koncepcija, esanti mūsų galvose. Paskaitų metu susipažinome su įsivaizduojamų bendruomenių (angl. imagined communities) teorija, kuri teigia, kad, nors realiai nepažįstame vieni kitų, tautą įsivaizduojame ir tapatinamės su jos įvaizdžiu. Manau, kad vakaronės, pasibuvimas drauge ir kuria bendrystę, žmogaus ryšį su žmogumi. O tas ryšys – tai brangiausia vertybė, nors ir nepamatuojama, neapčiuopiama. Puoselėti tą ryšį ir linkiu Lietuvai 101-ojo gimtadienio proga.

Augminas, TSPMI 4 kurso Politikos mokslų bakalaurantas: „Ratilio“, kaip bebūtų keista, iš pradžių man buvo dalykas su patriotiškumu ar pilietiškumu turįs mažai bendro. Į ansamblį atėjau veikiau iš smalsumo, o pasilikau veikiau dėl to, kad mane patraukė ta keista folklorinio meno forma (taip, kaip mane traukia daugelis senų dalykų, dažnai vien dėl to, kad jie seni) ir suradau bičiulių, vienaip ar kitaip panašių į save. Tačiau folkloras man mažai kuo siejosi su kažkokia patriotine ar pilietine laikysena. Polkos trypimas man neatrodė kažkuo patriotiškesnis už tango, o sutartinių sekundos pilietiškesnės už, pavyzdžiui, vingiuojančias grigališkojo choralo melodijas. Patriotiškumas yra keistas ir sudėtingas dalykas. Daugelis žmonių visais laikais jausdavosi prisirišę prie to, kas jiems pažįstama, artima ir sava. Būti patriotu taip pat reiškia būti kolektyvo dalimi, pripažinti, kad tavo likimas bent iš dalies yra bendras su daugelio kitų, dažnai nė nepažįstamų žmonių, su kuriais tau teko malonė ar neganda gyventi vienoje vietoje ir kalbėti viena kalba. Viena stipriausių mane su tuo, ką būtų galima pavadinti „istorine atmintimi“, susiejančių patirčių buvo ansamblio kelionė į Kazachstaną, kur lankėme buvusias tremties vietas – vietas, kur stovėjo lageriai, tremtinių kapines, jiems skirtus memorialus, muziejus – ir visa tai darėme dainuodami tremtinių dainas. Matyti tragedijos vietas reiškė išgyventi jos realumą. Pagalvojus atrodo keista, jog nė nepapasakotos tų žmonių istorijos lankant jų kančios vietas kažkokiu būdu tapo ir mano istorijos dalimi, bet, matyt, galų gale ryšys su Lietuva ir yra išgyvenamas būtent taip – jo negali tiesiog imti įdiegti, jį reikia patirti.

Ainė, TSPMI profesorė: Į folklorą esu įsitraukusi nuo pat gimimo. Net ne nuo gimimo, bet netgi prieš gimimą. Mano tėvai studijų laikais pateko į tokią etnokultūrinę subkultūrą, kuri sovietmečiu buvo labai įdomus reiškinys. Jis ir dabar yra įdomus reiškinys, bet apie jį mažai kas žino, nes daug kam folkloras asocijuojasi su kažkokiais tautinių šokių kolektyvais ar liaudiškom kapelom, kurias girdi per radiją ar televiziją. Tačiau tai absoliučiai skirtingi dalykai. <...> [F]olkloras yra toks labiau džiazas. (Džiazas yra kita mano labai mylima sritis ir man tie dalykai labai susisieja.) Folkloras yra laisvas iš savęs. Jis yra labai improvizacinis. Todėl sovietmečiu į jį buvo žiūrima labai įtariai, mažų mažiausiai. Ne tik dėl to, kad ten nebuvo dainų apie Leniną ar traktorių, bet visa laikysena iš principo buvo nepriimtina. <...> Aš toje subkultūroje nuo pat mažumės buvau. Kartu su tėvais eidavau į Mokslų akademijos folkloro ansamblį. Vadovė pastebėjo, kad moku dainuoti ir taip nuo trejų metų pradėjau koncertuoti ir tapau pilnaverte dalyve. Vėliau, kai įstojau į universitetą, automatiškai atėjau į „Ratilio“. <...> Iki šiol ta folkloro subkultūra man yra labai svarbi. Žmonės ten yra kažkokie tikri. Su jais yra visai kitas jausmas nei su kitais žmonėmis bendraujant. Man ten labai gera būti. <...> Į Šaulių sąjungą įstojau labai simboliškai, Vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio minėjimo proga. Atsigręžus į Šaulių istorija, galima matyti, kad tai buvo nepaprastai svarbi organizacija tarpukariu ir labai norėtųsi tą dalyką atgaivinti, kad tai nėra vien karinė organizacija. Šaulių ideologija, V. Putvinskio suformuota, yra nepaprastai graži. Jo nuomone, šauliai yra Lietuvos dvasinė aristokratija – žmonės, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuvos valstybė ir kurie turi tvirtą moralinį pagrindą. <...> Taigi norėjau pradėti nuo savęs ir įkvėpti kitus – būtų smagu, kad taip, kaip ir tarpukariu, kiekvienas save gerbiantis Lietuvos pilietis priklausytų šauliams. Ir mūsų studentai, kurie yra tokie pilietiški ir patriotiški, galėtų stoti į Šaulių sąjungą ir duoti gerą postūmį ir organizacijai, ir valstybei. <...> Aš norėčiau matyti pilietišką Lietuvą, su stipriomis bendruomenėmis, kurios nelauktų, kad valdžia kažką paduos, kurios pačios kažką darytų ir veiktų. Tas veikimas svarbus ne tik valstybei, jis įprasmina ir pačių žmonių gyvenimą. Kai galvojame, kodėl žmonės emigruoja iš Lietuvos, nemanau, kad tai yra susiję vien tik su finansais. Čia yra susiję ir su tuo, kaip tu matai savo vietą, savo prasmę. Labai norėtųsi, kad žmonės jaustųsi įprasminę savo gyvenimus čia, Lietuvoje. Ko labiausiai palinkėčiau Lietuvai, tai viena vertus politikų, kita vertus, menininkų ir intelektualų, kurie turėtų savyje įkvėpimo ir kurie padėtų atrasti Lietuvai save ir savo tapatybę. Mes turime nepaprastai turtingą istorinį ir kultūrinį klodą, bet kartais atrodo, kad mes pasimetę, nežinome, iš kurio kultūrinio sluoksnio semtis įkvėpimo savo tapatybei. Reikia lyderystės, kuri padėtų tą tapatybę iš naujo atrasti ir suvokti, kokie mes nepaprastai turtingi, ne tik regiono, bet ir visos Europos lygmeniu. Visą interviu su Aine skaitykite VU TSPMI tinklalapyje.

• Aš – ratiliokas

Mielos sesės mes dainuokim
Su žirgeliais greit važiuokim,
Kad lineliai mūs derėtų,
Sesės drobes aust mokėtų.

Po Velykų reiks ženytis,
Drobes rėžti ir dalyti,
Reiks aprėdyt bernuželį,
Seną uošvę, dieverėlį.

Jaunimo daina besivažinėjant rogėmis per Užgavėnes. Pabojų kaimas, Pušaloto valsčius.

Nors Užgavėnės – tik viena iš daugelio gražių tradicinių lietuviškų švenčių, dėl savo unikalios dvasios, linksmybių, archajinių papročių, burtų ir gilios mitologinės prasmės jos užima ypatingą vietą tarp pavasario ir visų metų švenčių. Etnokosmologo Jono Vaiškūno žodžiais, Užgavėnės mena ir senovinius indo-europiečių mitus apie saulės išvadavimą iš chaoso jėgų nelaisvės, žygdarbį, kurį įvykdyti padeda dvylika lietuviško Zodiako ženklų, sutampančių su ne vienu šventės persirengėliu, tokiu kaip gervė, žirgas ar ožys.

O kad tokią turtingą šventę būtų lengviau ir smagiau švęsti, pravartu pasikartoti ir kai kuriuos Užgavėnių bruožus. Etnologė prof. Pranė Dundulienė išskiria devynis svarbius elementus, būdingus Užgavėnių šventei. Štai keletas iš jų:

• Vaišės – Užgavėnių dieną žmonės valgydavo 9 ar net 12 kartų. Skaičius 9 yra magiškas, be kitų dalykų reiškiantis pilnatvę, visų galimybių išpildymą. Dvyliktukas šiuo atveju simbolizuodavo dvyliką sočių mėnesių.
• Važinėjimasis po laukus, arkliais kinkytais vežimais, čiužinėjimas po kalnus – tai maginė priemonė, siekiant turėti gerą linų ir javų derlių. Daugiausiai tai darydavo vaikai, jaunimas. Pagal paprotį linų laukai kartais būdavo apvažiuojami ne vieną kartą. Būdavo siekiama ir išvirsti iš rogių, pasivolioti ant žemės. Tokiu būdu atgaivinama žemė, duodant jai dalį savo jėgų.
• Kitos svarbios apeigos, be kurių neapsieidavo nei važinėjimasis, nei Užgavėnės apskritai, yra laistymasis vandeniu. Taip yra didinamas upių, ežerų ir visos aplinkos vandeningumas, pasėliams ir visai augmenijai užtikrinamas pakankamas lietaus kiekis.
• Įdomus archajinis Užgavėnių paprotys, kurio reikšmė šioje šventėje tiksliai nežinoma, yra arklių lenktynės, manoma, turinčios ryšių su mirusiųjų kultu. Kaip teigia prof. P. Dundulienė, anot IX a. pirklio ir keliautojo Vulfstano, arklių lenktynės būdavo aisčių mirusiojo laidojimo apeigų dalis. Siekiant padalinti velionio turtą, jis 5-6 dalimis būdavo išdėstomas per vieną mylią, nuo paprasčiausių dalykų iki brangiausių, esančių toliausiai. Greičiausiajam raiteliui tokiu būdu ir atitekdavo geriausia turto dalis. Arklių lenktynės, jomis pagerbiant mirusįjį, buvo būdingos ir senovės romėnams, graikams, kai kurioms Kaukazo tautoms.
• Supimasis – maginis veiksmas, kuriuo įvaldoma oro stichija, užtikrinamas gausus javų ir linų derlius. Yra naudinga suptis net ir linų neauginant, nes gerų orų (nors jų supratimas tarp žmonių skiriasi) norisi daugeliui.
• Galiausiai rimtai švenčiantiems Užgavėnes reikia prisiminti, kad originaliai ši šventė trukdavo apie 8 dienas. O norint švęsti daugiau nei savaitę, pravartu pasirinkti sau tinkantį tempą ir intensyvumą.

Šiais laikais tikriausiai nedaugelis ryžtųsi tokiam išbandymui – Vilniaus Universitetas taip pat iš švenčiančiųjų nereikalaus tokio uolaus ir, teisybę sakant, studijas galbūt šiek tiek trikdančio atsidavimo. Tačiau VU Kultūros centras ir folkloro ansamblis „Ratilio“ mielai kviečia aktyviai dalyvauti pasirengiant šventei (juk pasirengimas irgi yra jos dalis) ir kovo pirmąją dieną praleisti #VUžgavėnes kartu!

Lauksime Jūsų!

Vladas

• Tradicijos

Pirmąją žiemos dieną baltais apsnigtais keliais „Ratilio“ kompanija išsiruošėme į Rūdiškes, kur mūsų laukė Advento vakaronė. Šiltai priimti Rūdiškių kultūros centro, buvusios ratiliokės Augustės Gaidytės-Palaitienės, folkloro ansamblio „Diemedis“ ir miestelio gyventojų, kartu šokom, dainavom ir žaidėm. Man tai buvo labai graži ir nauja patirtis, nes prie ansamblio prisijungiau šį rugsėjį, folkloras, nors visad artimas širdžiai, bet labai mažai pažįstamas, kiekvienas koncertas palieka vis naujus įspūdžius, o šis dar buvo ir pirmoji, nors ir netolima, išvyka.

Viena gražiausių vakaronės patirčių – dviejų kartų susitikimas ir pasidalinimas. Vakaras prasidėjo parodos atidarymu – pristatyti rūdiškietės Valentinos Golubevos kryželiu siuvinėti darbai. Neįtikėtino kruopštumo ir, manau, begalinės kantrybės įrodymas – darbų grožis ir gausa nustebino kiekvieną, net miestelio gyventojus, pažįstančius autorę. Po to dzūkiškomis dainomis, žaidimais ir pasakojimais dalijosi „Diemedis“, o vakaronę įsiūbavo „Ratilio“. Būtent šis dviejų ansamblių susitikimas mane labiausiai palietė. Nors pirmasis ansamblis senjorų, antrasis – studentų, abu tryško veržlumu, energija, ir visiems buvo smagu kartu šokti ir žaisti. Labai įstrigo vienos močiutėlės, jau visai sunkiai bejudančios, spindinčios akys, atrodo, nuolatinis žavėjimasis viskuo, kas ją supa. Vėliau mūsų laukė gausus vaišių stalas ir raginimai valgyti, valgyti dar, valgyti daugiau, „nes tokių gardumynų grįžę į Vilnių negausit.“ Sãva, visai kaip kaime pas močiutę...

Džiugu, kad tokių ir kitokių patirčių dar daug priešaky. Nieko nelaukdamas „Ratilio“ kviečia susitikti dviejose Advento vakaronėse: gruodžio 16 d. 17 val. Kairėnų botanikos sode ir gruodžio 17 d. 18 val. Vilniaus mokytojų namuose. Labai smagu susipažinti su tradicijomis ir dar labiau įprasminti Advento – susikaupimo, ramybės, laukimo – laiką. Gera vakarus leisti ramiai dainuojant, žaidžiant, buriant, o gal net truputėlį pašokant ir žinoti, kad kažkas seniau vakaro prieblandoje, už lango spaudžiant šaltukui darydavo tą patį.

Barbora
 (Rūdiškių kultūros centro ir J. Slipkauskaitės nuotr.)

• Įvykiai

Nuostabų, saulėtą ir giedrą lapkričio 17-osios vidurdienį susirinkome visi gražūs, tautiniais kostiumais nešini prie autobusiuko, kuris mus turėjo vežti į Uteną, į puikų renginį „Didela stora aukštaitiška vesalia“. Šventėje dalyvavo 10 kolektyvų, tarp jų – „Ratilio“, o su juo ir aš. Man tai nebuvo pirmas koncertas kaip ratiliokui, tačiau išvyka – pirmoji. „Ratilio“ lankau jau du mėnesius, bet atrodo, kad tikrai ilgiau – turbūt dėl to, kad koncertų yra beveik kiekvieną savaitę, o repetuojam antra tiek.

Buvome parengę po du liaudies kūrinius iš kiekvieno regiono: dainavome tikrai labai gražias dainas, šokome įvairius šokius: melnyką, šeiną, šeštinį ir nepakartojamąjį Mėmelio keturkinkį, apie kiekvieną regioną vis kokį žodelį pasakydavo nuostabieji Damilė ir Lukas. Programoje buvome paskutiniai, tad, kol laukėme pasirodymo, turėjome apsčiai laiko tiesiog drauge pabūti: juokėmės, nes buvo nuolat vis kažkas juokinga, kalbėjom, nes visi turime ką įdomaus pasakyti ir apie ką padiskutuoti, o per koncerto pertrauką Utenos muzikantams užgrojus polkutę, maršiuką, valsiuką, buvo tikrai labai nuostabu pašokti, pasidžiaugti tuo nepakartojamu dalyku, katras vadinamas Folkloru.

Gaila, tačiau man pačiam po koncerto nuotaika pasikeitė į skubėjimo ir galvojimo, kaip greičiau parvykti į Vilnių, nes dar turėjau dalyvauti kitame renginyje. Kol visi vaišinomės prie bendro stalo, jau baiminausi, kad nespėsim grįžti. Tačiau tikrai spėjom, ir kelionė buvo puiki.

Visą kelią atgal dainavome, o dainos kartu su bendraminčiais ir žmonėmis, kurie taip pat myli ir gerbia folklorą, yra labai džiuginančios ir keliančios pasitikėjimą mūsų tauta. Man labiausiai „Ratilio“ patinka žmonės, bendravimas, užkulisiniai dainavimai ir šokiai – tai mus sujungia, tai mus skatina judėti toliau, tai mums padeda tobulėti. Folkloras yra nuostabiausias dalykas, kuris man yra kada nutikęs gyvenime, ir dabar esu draugų apsuptyje, ten, kur jaučiuosi geriausiai ir nuostabiausiai. Ačiū, „Ratilio“, mes kaip visada nuostabūs ir smagūs. „Ratilio“, varyk!

Augustas

Šventės dalyvių margumynas Utenos kultūros centro nuotraukų albume

Ieškom ratiliokų!

„Didela stora aukštaitiška vesalia“

• Kelionės

Spalio 24 d. Seime vyko konferencija „Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė“. Tai buvo ne pirmas mano apsilankymas Lietuvos Seime, nes šiais metais dalyvavau XVI Pasaulio lietuvių bendruomenės kongrese kaip Argentinos lietuvių jaunimo sąjungos atstovė, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Trečiadienį, išklausiusi ypatingų liudijimų apie folkloro ansamblius ir apie kitus kultūrinius judėjimus prieš ir po Nepriklausomybės atkūrimo, šokau ir dainavau su „Ratilio“, ir galiu pasakyti, kad jausmas, apimantis dainuojant ir šokant, buvo daug stipresnis.

Lankau šį ansamblį jau apie dešimt mėnesių ir per visą šį laiką išmokau unikalių dalykų, sužinojau apie autentišką lietuvių kultūrą. Dainuoti ir šokti man nelabai sekasi – esu baigusi meno mokyklą, ir kiti dalykai, pavyzdžiui, marginti kiaušinius arba karpyti karpinius, man sekasi geriau, bet nepasiduodu ir vis tiek bandau. Kartais ratiliokai man padeda, raiškiai dainuoja šalia manęs, kad aš galėčiau prisiminti žodžius. Koncerte pamiršau šokį ir susinervinusi paklausiau ansamblioko: „Į kurią pusę man reikia suktis?“, o jo atsakymas buvo: „Pagal saulę“... Supratau, kad man dar reikės išmokti daug dalykų.

Mano močiutė visada dainuoja dainas, kurias jos mama atvykusi į Argentiną dainavo su savo seserimi. Mano mama – muzikos mokytoja ir vadovavo ansambliui lietuvių bendruomenėje. O dabar man patinka dainuoti, nors kartais negaliu prisiminti visų žodžių. Vis pagalvoju, kaip norėčiau grįžusi į Argentiną dainuoti su jomis arba galbūt įkurti Argentinos lietuvių folkloro ansamblį… Kaip svarbu išlaikyti žinių perdavimą iš kartos į kartą! Kaip svarbu rūpintis nematerialiuoju kultūros paveldu! Ypač šiandien, kai pasaulyje vis labiau įsigali kultūrinė homogenizacija.

Malena

• Aš – ratiliokas
• Įvykiai