Pasivaikščiojimas Tartu centre (R. Šalkauskaitės nuotr.)

Kartais į keliones su ratiliokais keliauji ne dėl to, kad ten labai faina bus, bet pati autobuso patirtis su šita šutve yra kažkas įdomaus ir geidžiamo. Įvykių įdomumas visada koreliuoja su kelionės trukme. Tik pajudėjus aptariamos tik studijos, artimiausi planai ar neseni įvykiai. Po poros valandų mūsų vadas Vilius atsineša šūsnį dainų ir nieko nepaaiškinęs liepia išmokti ir čia pat įrašinėti. Dar pora valandų prabėga ir girdėti, kaip kuriami verslo planai ir aiškinamosi įvairių staklių specifikacijos. Nuovargis jau daužo, reik pamiegot. Bet kas galėtų užmigti, kai ausis kibina mūsų profesorės Ainės išsami politinių krypčių bei teorijų apžvalga? Taip ir dardam aštuonias valandas iki Tartu.

„Ratilio“ sutartinių atlikėjai Filharmonijoje (organizatorių nuotr.)

Lapkričio vidury vyko festivalis „Pokrovo varpai“, kuris į Vilnių sukvietė įvairių tautų folkloro ansamblius. Žinoma, festivalyje dalyvavo ir „Ratilio“.

Sutartinė „Lingaudėla“ (KTKC nuotr.)

Seniai seniai, dą mano nė kvapo šitam ansambly nebuvo, kap ratiliokai koncertavo Kaune... Ką jau čia seniai, skubysit pertraukt, taigi prieš dvi savaiti, naje! O, tai teisybė, pagaliau tai invyko, todė i jumiem netrivoju papasakot!

„Ratilio“ salelė Lizdeikos piliakalnyje (A. Sidabraitės nuotr.)

Jau treti metai iš eilės kiekvieną Rudens lygę „Ratilio“ vazonų ir ką tik pradėtų žiesti vazoniukų būrys traukia į Kernavę – čia laukia šviesos ir skulptūrų instaliacijų, sutartinių sąšaukos ir šokių vakaras. Jis vis tik prasideda nuo naujos pažinties – visiems knieti pamatyti, kokį ten žvėrį pasikinkęs atvažiavo Vilius. Kad ir kaip grėsmingai atrodytų, tas žvėris pasirodo esantis tyliai murkiantis, šeimyniškas automobilis, tikimės, atliksiantis savo pareigą ir talpinsiantis ratiliokus į ne vieną būsimą kelionę. Šiek tiek prasiblaškę, o kai kurie ir Kernavės kelių kokybę išbandę, svetingai klebono priimti išskubėjome ruoštis renginiui. Kol kai kurios ratiliokės pirmąkart sau į kasas kaspinus pynė, lino karūnas matavosi, Petras su Austėja, nepabūgę ilgo žygio, kartu su archeologu ir šventviečių tyrinėtoju Vykintu Vaitkevičiumi jau buvo pusiaukelėje į Gojų – šventą Kernavės mišką. Bet apie jų nuotykius vėliau.

Zitai – žemaitiška „Lieki sakalas“ (G. Griniūtės nuotr.)

Rugsėjo 16 dieną Aštuonračio muziejuje Nemakščiuose būrį ratiliokų pasitinka svetingi raseiniškiai, nukrovę stalus dubenimis gardžiausio kugelio ir sklidinais ąsočiais naminės giros. Unikalioje muziejaus aplinkoje netrūksta ničnieko, gal nebent paminklo dažnai čia apsilankydavusiai aktyviai visuomenės veikėjai. Taip manė „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra, muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius ir liaudies meistras Ričardas Ramanauskas. Štai ir ji – vienintelė Lietuvoje ąžuolinė Zitos Kelmickaitės skulptūra. Kairėje rankoje telefonas, dešinėje mikrofonas, o kur dar iš užančio byrantys čirviniai blynai! Skulptūra nesiekia perteikti realistinio vaizdo, tačiau visi jos elementai parinkti ne veltui. Raganaitės skrybėlė – šmaikšti detalė, simbolizuojanti „zitiškumą“, kuriam neįmanoma atsispirti.

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugpj. 2026  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
       1  2
  3  4  5  6  7  8  9
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31      

Naujausi leidiniai

Go to top