Damilė kankliuoja duetą su Rasa (organizatorių nuotr.)

Pavasarišką, vaiskų Bernardinų sodo klegesį pakeitė tykus žaliavimas. Iš XIX a. puošmenų vėl įšokta į kasdienius džinsus (nors jau taip norėtųsi vasarinės suknelės). Keturias dienas trukusi garbinga folkloristų šachmatų partija su lietumi rodosi kaip sapnas, ar bent jau pasilikusi kažkur seniai praeity. Apie ją primena tik vis dar taip pat žydinčios alyvos ir pakalnutės. „Skamba skamba kankliai“ padovanojo tokią gausybę malonių susitikimų, nuotykių, atradimų, kad nėra net minties visa tai sutalpinti į vieną kitą pastraipėlę. O aš, gerbiamieji, dar ir pašnekėti mėgstu, komunikacijos mokslų diplomas visgi. Tad štai, prieš jūsų akis – ratiliokiškoji 49-ojo tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ kronika.

Tegul neleis sumeluoti man organizatoriai, bet, rodos, pirmieji festivalio kankliai suskambėjo mūsų Teresės rankose. Ar galėtų kas sugalvoti prasmingesnį, simboliškesnį Sūduvos metams skirto renginių maratono startą? Marijampolės rajone užrašytas Senovės valsas, suvalkietiškų kanklių valtelėj ant kapsiškos prijuostės lelijų jūros besisupantis, jaunos moterukės, kilimo nuo Skersabalių I-o kaimo, kankliuojamas. Taip ketvirtadienį prasidėjo ratiliokų Skambakankliai – tarp Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ mirgančių Sūduvos tautodailės grožybių, surinktų parodon „Podėluko skarbai“.

Trio dainuoja „Atjoja žentelis“ (organizatorių nuotr.)

Rožėm apmėtyta parodą atidariusi grupelė tą patį vakarą jungėsi prie gausaus draugų būrio ir visi kartu traukėm į pasidainavimų vakarą „Stovi vaiskas kaip mūras“. Viena kitą keitė karingos melodijos, grėsmingi tekstai ir jautrios, skausmingos natos. Mums visiems brangią folkloro ansamblių bendrystę šiemet dar labiau pastiprino Ukrainos karo akivaizdoje suremti pečiai ir iš širdies gelmių išsiliejančios karinės dainos. Jau nebe iš šalčio virpėjom, kai 20-ies ansamblių ir visų kiemelin susibūrusių dainininkų balsai susiliejo į ukrainiečių tradicinę dainą, vedamą festivalio viešnių iš Kyjivo „Babskyj kozačok“. Su pakilia nuotaika grįžę namo po pirmos dienos renginių, dar prieš ruošdami kostiumus ir instrumentus kitos dienos renginiams, pridėjom po eurą kitą Bayraktarui. Tada dar nenutuokėm, kad jį kartu su visais aukojusiais suspėsim įdėti į festivalio viešnių lagaminą, kad jis Ukrainos žemę pasiektų, o iš ten į padanges kiltų. Tokia ptička, bet visai ne nevelička.

„Ja ptička nevelička“ kartu su viešniomis iš Ukrainos (organizatorių nuotr.)

Penktadienio vakarą Vilnelės pakrante pramynėm Sutartinių taką. Vos tik daudytininkai Vilius ir Karolis signalą davė, pasipylė į Bernardinų sodo lysves ragų trimitavimai, skudučių švilpavimai, giedotojų balsai. Kaip dera sode giedant, mūsų repertuaras botanikos sodo kolekciją priminė – ten ir egliūtė žalioji užsiaugo, ir žilvitēlis nedaug prisiaugo, tik mūsų berželiui, vargšui, nekaip pasisekė – linko, lūžo, kuoduotų kuoselių apsėstas.

Tada giedodami Eisim broliai, tūto tūtava drauge su iš visos Lietuvos sugužėjusiu sutartuvininkų būriu žygiavom į Senojo arsenalo kiemą. Sutvėrėm ratą ir Gedimino kalno papėdėj gražiausias sutartines užgiedojom. Mūsų tvirtą sutartinių ratą pajudinti ir pravaikyti bandė šumni liūtis, tai mes jai dar šumniau pasakėm: „Palaikyk mano lietsargį“ (lietuviškasis frazeologizmo „hold my beer“ atitikmuo – aut. past.), – ir nenusigandę, smagiai kikendami toliau giedojom. Škvalas-pravalas, sakytum, betgi dūšios pravalyti, ypač magiškais sutartinių balsų sudaužimais, dar niekam nepakenkė (turbūt). Vos tik nustojom su liūtim kovoję ir dar atidžiau ausis įtempę balsų suderėjimą net ir per skėčių baladojimą atradom, audra aprimo. Tuoj pakvipo pavasarine žaluma ir netrukus iš už debesų labos nakties palinkėti išlindo saulė. Pamojom, lengviau atsidūsėdami „Vakaroi, saulyta“, dar vieną sutartinę Vytautui Didžiajam prie apsiausto prisegėm ir smagiai šlepsėdami parsiskubinom į Bernardinų sodą. Čia iki vėlumos ūžėm smagiuose naktišokiuose kartu su Švenčionių kapela „Kaimynai“ ir Vilniaus folkloro ansambliu „Jorė“.

Merginos suka keturinę sutartinę „Rai lylia, ratilėli, ratilia“ (A. Petronio nuotr.)

Šeštadienį pradėjom nuo pasigrožėjimo koncerto „Čiulba čiulbutis“ dainininkais. Gera buvo savo namų – Vilniaus universiteto – Teatro salėje saviškiais ir kolegomis dyvytis. Steponas suvalkietišką dainą atliko, Vilius savo balsą rylos garsais papuošė, o Elzė daina apie motulę klausytojų širdies gelmes pasiekė. Koncerte čiulbėjo net keturi ratiliokiški duetai. Paukštytė ir Pakalnytė klaipėdietišką dainą su kanklių akompanimentu liūliavo, Milda ir Julija dzūkiška autentika pribloškė, Rasos Alės ir mano vainikuose byzgė dūzgė du bicinėliai, o mandri aukštaičiai Lukas ir Karolis nelaimingai pasibaigusią meilę apdainavo.

Vakare įsipaišėm į Sūduvos metams skirtą koncertą „Puikūs sodai, didi dvarai“. Čia kartu su geriausiais Suvalkijos folkloro tradicijų saugotojais ir atlikėjais pasirodėm Steponas, Julija ir aš, solo dainas paruošę. Visas koncerto – pasakojimo apie suvalkiečio gyvenimą – dalis draugėn surišo, sujungė Teresės tarmiškai skaitomi tekstai.

Rasos ir Damilės duetas koncerte „Čiulba čiulbutis“ (A. Petronio nuotr.)

Būdami ir uolūs studentai, ir vakarėlių organizatoriai, buvome likimo priversti jungti studijas ir mokymąsi su linksmybėmis. Tatai ir padarėm jaunimo folkloro grupių koncerte-vakaronėje „Eisva mudu abudu“. Čia visus susirinkusius kvietėm linksmintis mankštinantis – vingrius priedainius ramštri dramštra dramštra dralia ir zingfal dralialia prie dainų žemaičių ir mažlietuvių tarmėmis priduriant. Po smagių dainų dar smagesnius šokius šokom, o Mindaugas ir Tomas žiūrovus į sportinių žaidimų pievelę viliojo. Dar patrypę folkenrolą, pameditavę su dzūkodelika, bičiuliškai susispietę nudūzgėm į „Naktinį Vilniaus avilį“.

Oficialiai žmonės „Ratilio“ vadina folkloro ansambliu. Tačiau giliai širdyje mes esam ir performeriai. Paprastai užtenka kokią nutrūktgalvišką idėją Steponui juokais pametėti ir jis spaudžia akceleratoriaus pedalą. Taip įvyko ir šįkart – visus Naktinių dūzgių dūzgikus juokais įsukom į netikro gimtadienio ratą. Visos mergelės Karolį, kovo vidury gimusį, šokdino! Mums džiaugsmas šventinę nuotaiką padvigubinti, bet mūsų jubiliatas, vargšas, po tokios smagios polkos vos kvapą atgavo. Taip jau yra, kad šventės kaltininkui didžiausias vargas tenka.

Sekmadienį ir vėl nusiaubę festivalio rėmėjų kavinukę, nulėkėm senamiesčio skambinti. Iš visų likusių jėgų stengėmės, kad tie mūsų šventiniai festivaliniai varpai it kokiam padavime nepaskęstų lietaus upėje, žliaugiančioje per Rotušės aikštės bruką. Vaikinai greit susliuogė į akrobatiškas piramides, išskleidė lauko kavinės skėtį (dėkojam šeimininkams!) ir visi meiliai susiglaudėm po juo su savo giminaičiais – Viliaus „Piliarože“ ir vadovės Mildos „Labingiu“. Šokius į dainas iškeitėm, pasikrykštaudami vėl teatrą kūrėm, Akvilės alyvų vainikėlį neva lietaus upe plukdydami.

Reilenderio geometrija (A. Petronio nuotr.)

Lietui atsitraukus, dar Lancajiedą supynėm, o tada į festivalio dalyvių eitynes išsiruošėm. Petras kaip kilnus karys festivalio vėliavą nešė, mudvi su Rasyte Alyte į jos kampus įsitvėrusios vilniečiams ir turistams mojom, ragininkai sutartines grojo, o smarkūs šokėjai visą polką su ragučiais eisenoj sušoko! Dar pasidžiaugę skambakankliška bendryste, pabendravę su seniai matytaisiais, išsiilgtaisiais, baigiamąja daina ir vėl išganingai iš už debesų pasirodžiusią saulę palydėję, ratiliokai dar nesiskubino iš pavasario linksmybių į vasaros darbus pulti. Ne vienas bromelis dar suskambėjo, ne vienas šokis sušoktas buvo.

Kambarius pavertę drabužių skalbyklomis ir džiovyklomis, festivalio lipdukais kompiuterius aplipdę, nuotraukėles pasklaidę, vainikėlius džiovinti pakabinę, krentam po bemiegio savaitgalio į patalus. Ir prisimenam – niekas nesibaigė. „Skamba skamba kankliai“ yra tik starto linija vasarinių ratiliokiškų nuotykių, kelionių ir atradimų maratone.

Plojimai parodos dalyviams (organizatorių nuotr.)

O aš dar prie savo minčių kaip post scriptum prisegu vieną svarbią ir iki graudulio brangią liniją – kokia nesuardomai stipri yra ratiliokų bendruomenė. Tai šilta skara sušalusį apgaubs, tai po skėčiu pakvies, tai kasas naujokei supins, tai prieš pasirodymą padrąsins. Jaučiuosi ir aš tokios meilės apgaubta. Visus rūpesčius dėl festivalio tekstų kūrimo, renginių vedimo ir net vieno iš jų organizavimo nuplovė kartas nuo karto vis prieidavę geraširdžiai, pasidomaudavę, kaip jaučiuosi, kokią kostiumo klostelę pataisydavę, iš Pilies gatvės su kavos puodeliu ir paketėliu su bandele parmaskatuodavę.

Damilė

Pavadinimo autorių teisės prigula Teresei

Algirdo Petronio ir festivalio organizatorių nuotr. 

Artimiausi renginiai

<<  <  Gruod. 2022  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
     1  2  3  4
  5  6  7  8  910
12131415161718
19202122232425
262728293031 

Naujausi leidiniai

Go to top