
„Skamba skamba kankliai“ yra vienas tų renginių, kur, jeigu žinai, kad jis artėja, jau prieš savaitę pradedi fiziškai ruoštis. Reikia anksčiau eiti miegoti, nes paskui vis tiek išsiderins miego ritmas, reikia pailsėti arba bent kiek pakaupti jėgas renginių maratonui.
Malda Šv. Jurgiui, Birutės kalno pagerbimas, žemės budinimas ir visi kiti veiksmai, kurie džiugina širdį – paskutinį balandžio savaitgalį buvo mano pirmosios Jurginės Palangoje su „Ratilio“. Argi kas gali pagalvoti, jog tokia įprastai žmonėms paprasta šventė gali būti tokia įspūdinga ir neužmirštama?

Užminsiu trumpą mįslę. Angliško pavadinimo kilmė siekia romėnų mitologijos karo ir pavasario dievą. Lietuvoje vadintas įvairiais paukščių pavadinimais: glušėkas – Dzūkijos miškuose giedantis kurtinys, burblėkas – apie Labanoro apylinkes vadinamas tetervinas, balandinis ar net karvelinis, saule padabintas ir ilgai lauktas. Kas? Juk tai pirmasis pavasario mėnuo – KOVAS. Pasižvalgykime, ką ant savo sparnų jis atnešė VU folkloro ansambliui „Ratilio“.

Pasakojimų programos man, filologei, visada atneša kūrybinio džiaugsmo – ne išimtis ir Vasario 16-ąją parodyta muzikinė pasakojimų programa „Kaip Jonas liūtą sapnavo“ (ratiliokams jau ketvirtoji!). Kitaip nei kokiame skaitovų konkurse, čia tekstas niekada nebūna nebeliečiamas it koks užsispyręs, nenorintis keistis bambeklis. Viena įdomiausių tokių programų dalių – darbas su sakme ar pasaka ir bandymas išgirsti jos slepiamą mintį. Lengvai savo logikos neatskleidžiančiuose siužetuose tenka įsivaizduoti įvykio priešistorę, priežastis ir pasekmes – tik taip pasakojama istorija patikėsi pats ir įtikinsi kitus. Kaip dar pačiais pirmais susitikimais mus išmokė kaskart su ratiliokais dirbanti storytellingo mokytoja Milda Varnauskaitė, pasakotojas turi ne tik aiškiai matyti savo istoriją ar užuosti ten esančius kvapus, bet ir žinoti kiekvieno veikėjo gyvenimo detales, net jei jos ir nebus papasakotos scenoje. Taip bandydamas suvesti pasakojimo gijas, jautiesi tarsi narpliodamas rimtą detektyvą.

Žvarbų pusiaužiemį „Ratilio“ gavo galimybę nuvažiuoti į nepaprasto grožio vietą – Nidą. Joje vyko kasmetinis žvejiškas festivalis „Stintapūkis“. Paskutinį kartą Neringoje buvau daugiau nei prieš 10 metų, todėl nežinojau, ko tikėtis iš šios kelionės, ypač žiemą. Tačiau vien pamačius pro autobuso langus vietos kraštovaizdį supratau, jog tos festivalio dienos bus nepakartojamos.
| Pr | An | Tr | Kt | Pn | Šš | Sk |
|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 | 2 | |||||
| 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
| 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 |
| 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | 22 | 23 |
| 24 | 25 | 26 | 27 | 28 | 29 | 30 |
| 31 |