Kiekvienas folkloruojantis studentas pasakys, kad festivalio „Skamba skamba kankliai“ laukia su dideliu entuziazmu, bet ne mažesniu ir nerimu. Reikės ne tik zuiti nuo skalbyklės prie lygintuvo, paskui lėkte iš paskaitų į koncertą, tada su visais daiktais braukant prakaitą ar lietų nuo kaktos gaudyti troleibuso, bet ir priimti sunkius (esminius!) gyvenimo sprendimus: naktišokiai ar naktimoksliai – štai mįslė! Nors Skambakanklių džiaugsmai ir rūpesčiai visada tokie pat malonūs ir jau pažįstami kaip gimtųjų namų kertės, festivalis kaskart šiek tiek kitoks. Šiemet man jis buvo ypatingas tuo, kad pagaliau drįsau mokslus padėti į šalį ir į gegužės 22–27 vykusius renginius kulniavau kasdien. Visa, ką pamačiau, kuo pasidžiaugiau, rankos nei skaitytojų kantrybės negailėdama ir surašau.
 
Sunku įsivaizduoti geresnę pradžią festivaliui nei jaukus pasidainavimas Vilniaus dailės akademijos kiemelyje su etnografiniais Sedos ir Žiūrų kaimo ansambliais. Labai smagu, kad malonų pavakarį kartu praleisti nusprendė tiek daug giedrų folkloro veidų, kurių būryje šypsojosi ir mūsų, smalsių ratiliokų, saujelė. Buvo gražu žiūrėti į šeimomis, giminėmis dainuojančias bendruomenes – jų pavyzdys įkvėpė ir sušildė. Aš šališka, bet beklausant Žiūrų dainininkų apėmė ir nostalgija, ir didelis pasididžiavimas dzūkais – kartu su ansambliete Julita abiem gerai žinomas dzūkiškas dainas traukėm ir širdzys dzaugės.
 
Šeimiškas ratas su Sedos ir Žiūrų bendruomenėmis Dainuoti nekantraujantys „Ratilio“ vyrai

Man, antrus metus Vilniaus universitete ratiliojančiai studentei, pavasaris, prisijungus prie ansamblio, įgijo ypatingą reikšmę. Lietuvių liaudies daina gamtos apsuptyje, vilkint tautinį kostiumą, veikia tarsi gydomoji galia – atsiveria akys, medžiai atrodo žalesni, aplanko pilnatvės jausmas bei suvokimas, jog šalia stovintys jaučia tą patį, o šokiai, griežiant kapelijai, nuveja kasdienes problemas ir veide įtaiso šypseną, nedingstančią ilgą laiką.
 
Rodos, prieš savaitę dainavome jūrai Palangoje, o štai ir gegužė, skaičiuodama paskutines dienas, kviečia pakelti akis nuo knygų ir apdovanoja mus, ansamblio narius, renginių gausa. Kovo pradžioje apsidžiaugėme Estijos lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvauti projekte „100 virėjų virtuvėje“ ir drauge paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejų. Nekantraudami susitikti, išsiuntėme Estijon vaizdo sveikinimą, o kad susitikimo ten laukia ne mažiau, įsitikinome išvydę save dainuojančius ant Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyros viršelio.
 
Ant puikių grindų šokti vienas malonumas! Cepelinų ar šakočio? Tarp svečių – ir ambasadorius Giedrius Apuokas
 
Gegužės 19-ąją, pasigrožėję Talino senamiesčiu, pavaikščioję siauromis gatvelėmis bei išklausę gidės pasakojimo apie šalies istoriją, skubėjome į Estijos etnografinį muziejų Vabaõhumuuseum susitikti su lietuvių bendruomene. Čia mūsų laukė šiltas priėmimas, pakili atmosfera, tėvynainių šypsenos bei gardūs lietuviški patiekalai, kuriuos paruošė seklyčios Kolu Kõrts virėjai bei restorano „Paukščių takas“ šefė p. Regina. Šventę pradėję himnu, leidomės į kelią po penkių Lietuvos regionų melodijų vingrybes. Beregint linksmybės persikėlė į lauką, o ten į ratą įsukome ir vietos lietuvius, ir prašalaičius turistus, ir mažus, ir didelius. Po šokių ir dainų smalsius renginio lankytojus supažindinome su lietuvių tautiniais kostiumais bei tradiciniais liaudies instrumentais: į Viliaus, kurį ansamblio nariai pagarbiai praminė „vienu žmogumi – visu ansambliu“, raginimą išmėginti skudučius, daudytes bei ožragį atsiliepę vyrai puikiai atliko sutartinę, tiksliai išpūtė garsus ir susilaukė gausių ovacijų. Ansamblio nariai taip pat pasirūpino, kad vaikai neturėtų progos nuobodžiauti – kvietė jungtis į ratelius, žaisti bei linksmintis drauge.
 
Polka su ragučiais! Reid rata...
 
Padėkoję šventės organizatoriams, apdalyti lauktuvėmis ir šypsenomis, atsisveikinome su šimtmetį švenčiančia valstybe ir patraukėme namo lyginti marškinių, kaspinų, pinti vainikų ir ruoštis tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“.
 
Mažoji Goda
 
P.S. Šventės atgarsiai mus pasiekia iki šiol:
 
Facebook'e dalijamasi šventės įspūdžiais
 
Daugiau įspūdžių rasite Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyroje.
Ansamblyje „Ratilio“ esu aštuonis mėnesius. Jau aštuonis ar dar tik aštuonis, negaliu pasakyti, bet per šį laiką daug ko išmokau, pamačiau ir pajutau. Iš žalios naujokės, rugsėjo mėnesį dar nesupratusios nei ketvirtadalio dainuojamų dainų žodžių ir nemokėjusios tų žodžių perskaityti iš vyresniųjų lūpų, dabar virtau į nuostabių žmonių būrį priimtą narę, kurios širdis, regis, visada ir priklausė šiam kolektyvui. Tačiau ši istorija, kurią ketinu papasakoti, yra ne apie mane. Tai apie vieną mano buvusios mokyklos mokytoją.
 
Mokykla man patiko – veiklų daug, pamokos įvairios ir įdomios, ypač jei jas veda sudominti mokantys specialistai. Viena iš tokių mokytojų, kurią nuolatos prisimenu, yra mano buvusi vokiečių kalbos mokytoja. Šia moterimi aš visada žavėdavausi – aktyvi, visuomeniška, charizmatiška, draugiška, išmananti savo discipliną ir deganti noru savo žinias perduoti mokiniams. Vokiečių kalbos pamokų visada laukdavau. Ne tik todėl, kad jos būdavo produktyvios ir įdomios, bet ir todėl, kad per jas būdavo linksma. Žaidimai, debatai, vaidinimai ir, svarbiausia, dainelės, įrašytos pačios mokytojos. Ne vieną tokią dainelę prisimenu ir dabar: Wunderbar, wunderbar, alles klar – įtariu, šie dainos žodžiai niekada neišsitrins iš mano atminties, skirtingai nuo antrame kurse mokytųsi biochemijos purinų/pirimidinų skilimo ciklų. Kiekvienąkart mokytojai įjungus grotuvą, ne tik aš, bet ir klasės draugai iškart pralinksmėdavome ir, negailėdami savo balsų, traukdavome daineles. Ypač jei kartu dainuodavo ir mokytoja – jos balsas skambėdavo švariai ir užtikrintai.
 
Su šia mokytoja kartu augau, keliavau į Vokietiją, dalyvavau debatų konkurse. Jos dėka man atsivėrė daugybė naujų galimybių, kurių viena – būti Tarptautinių jaunimo debatų alumnų asociacijos Tarybos nare. Šiais metais Lietuvos debatų finalas, kaip kasmet, į Vilnių sutraukė mokinius, mokytojus ir alumnus. Į renginį atvykau ir aš ir ten sutikau savo vokiečių kalbos mokytoją. Apsidžiaugusios, kad susitikome, abi puolėme pasakoti įvairių naujienų ir klausinėti, kas geresnio mūsų gyvenimuose. Vieną pokalbio dalį man norisi aprašyti detaliau:
– Na, Džiugile, tai apie mokslus jau pripasakojai, bet sakyk, ar turi laisvo laiko? – domaujasi mokytoja.
– Ai, – sakau, – turiu kažkiek. Va, šiais metais prisijungiau prie folkloro ansamblio...
– VU folkloro ansamblio?..
Mokytoja žiūri į mane, ir aš niekaip nesuprantu, kodėl ji atrodo tokia nustebusi. Na, gerai, aš mokyklos laikais irgi savęs niekaip nebūčiau įsivaizdavusi folkloro pasaulyje, tačiau šiai mokytojai, kuri drąsiai imtųsi įdomių avantiūrų, nuostaba dėl mano gyvenimo posūkio folkloro link yra gana įtartina. Bet nusprendusi, kad reikia jai paaiškinti plačiau, tęsiu:
– Na, taip, yra toks kolektyvas „Ratilio“...
– Juokauji? – stebisi mokytoja, ir aš jau iš tiesų pasimetu, kas čia negerai su tuo „Ratilio“.
– Na ne, aš tik rugsėjį prisijungiau.
– Tu tikrai nejuokauji? – jau su kažkokia keista šypsena dar kartą klausia manęs mokytoja.
Dabar, jau tikrai visiškai sutrikusi, klausiamai pažiūriu į savo mokytoją. Greičiausiai sutrikimas gerai matomas mano veide, nes mokytoja skuba man paaiškinti:
 – Juk aš irgi buvusi ratiliokė.
 
Sekundės dalį negaliu susivokti, o tada... TRAM-PAM-PAM-PARAM! Viskas sproginėja mano galvoje ir žaibiškai dėliojasi į savo vietas – jos meilė muzikai, nuostabus balsas, draugiškumas, aktyvumas ir kitos savybės, kurios, kaip spėjau įsitikinti per šiuos aštuonis mėnesius, tikrai būdingos visiems „Ratilio“ nariams. Suradusi šį netikėtą mano ir mokytojos bendrumą, jaučiu, kaip širdis pildosi džiaugsmo ir kaip ryšys tarp mudviejų tampa dar artimesnis. Kodėl? Juk faktas, kad kažkas yra iš to paties kolektyvo, negalėtų per kelias sekundes emociškai suartinti ar atitolinti dviejų žmonių. Tačiau šis kolektyvas yra kai kas didesnio: aš – Džiugilė iš „Ratilio“; ji – Gilma Plūkienė (spėkit, kur sutiko savo vyrą? :)) iš „Ratilio“. Mes kartu ir dar daugybė kitų žmonių – iš „Ratilio“. Mus visus kažkas sieja. Kažkas, ko įprastais būdais negalima pamatyti, bet ką tikrai galima pajusti. Tai – bendrystė, vertybės, noras muzikuoti kartu, nuoširdumas, draugiškumas, aktyvumas, kelionės, pagalba, pagarba vienas kitam, gyvenimo džiaugsmas... Tai – magija.
Džiugilė
 
Gilma 1985 m. – „Ratilio“ visada su daina! Ratiliokės: Džiugilė ir Gilma
 
Dar likus savaitei, o gal ir daugiau, iki Jurginių šventės Palangoje, ratiliokai tradicinės kelionės į pajūrį nekantraudami laukė. Nors gali būti, kad tai tik mano, naujokės, akys tą iš vidaus kylantį nekantrumą ir kituose bandė įžvelgti. Kad ir kaip bebūtų, balandžio 20–22 dienos žadėjo naujovę – pirmąją man išvyką su ansambliu; iki tol dar laukė trečiadienio koncertas Signatarų namuose.
 
Taigi trečiadienio vakaras ratiliokus sukvietė į ansamblietės Ainės Ramonaitės paskaitą apie etnokultūrinį judėjimą sovietmečiu. Auditorija susirinko nors ir negausi, bet suinteresuota – po pranešimo ilgai netilo diskusija, o renginį pabaigėme koncertu. Visgi folkloristų auditorijoje koncertas įgavo kitokią nei įprasta reikšmę, kurią puikiai užčiuopė ir prieš pradedant dainuoti įvardijo Damilė: susirinkome ne pakoncertuoti, parodyti ar pasirodyti – dainavimas ir kitos tautosakos išraiškos skirtos būti, būti tikriems, gyventi jomis; todėl tądien pasirinktos vienos mieliausių dainų, jas su mumis dainuoti kvietėme ir visus buvusius salėje. Koncertas priminė, kad folkloras – kasdienio gyvenimo išraiška, kylanti iš žmogaus, susišaukianti su juo ir jam artima. Taip šis vakaras tarsi davė toną ir savaitgalio išvykai į Jurginių šventę.
 
Į Palangą lydi „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ Nejau Jurgio raktai vandeny tviska?
 
Minėtasis nusiteikimas Jurginių savaitgalį pasiteisino ir netgi sustiprėjo. Penktadienio vakarą kas traukiniu, o kas automobiliais pajudėjo Palangos link. Ją pasiekę vėlų vakarą, tradiciškai traukėme pamatyti jūros, ten, virš tilto kybant jaunam mėnuliui, dainavome ir žaidėme žaidimus, kad nesušaltume.
 
Šeštadieniui išaušus ruošėmės, puošėmės, o popiet ir pradėjome Jurginių festivalį. Vyksmo daug: eisenos muzika ir šokiai, dainos ir rateliai Birutės parke, mirguliuoja paletė spalvų sijonuose, sermėgose, skarose ir kaklaskarėse. Tikrai Jurgis atrakino žemę: saulė pliekė negailėdama, nesislapstydama, margindama sprogusius medžius, lyg bandydama atkartoti visų sijonų raštus.
 
Sekmadienį popiet, vėl atsidūrę ant Birutės kalno, dalyvavome Mišiose, giedojome giesmes ir džiaugėmės – vieni kitų buvimu, nenustojančia žybsėti saule, kartu ir pakilia šventės pabaigos nuotaika, neblėstančia dėl oro, šaunių žmonių aplink ir jau patirtų įspūdžių.
 
Margas tautinis kostiumas papuoš bet kurią gatvę Gerbėjos bando įminti darnaus gaudesio paslaptį
 
Jurginių savaitgalis virto dainų savaitgaliu: nuo Birutės kalno ne tik Baltijos pro medžius žvalgėmės, bet ir dainomis sveikinome „Mėguvos“ ansamblį, švenčiantį 30-metį. Dainavome pajūry – šeštadienį vakarop sveikinome savo dainomis jūrą, aplinkui smėlį keliant jodinėjamiems žirgams. Dainavome eidami J. Basanavičiaus ir kitomis gatvėmis, po naktišokių kopose, dainavome klausydamiesi vedančio balso ir jūros šniokštimo. Ir grįžome, matyt, dėl to visi bent šiek tiek gyvybingesni: prikelta žaluma ir išdainuotas vidus turi sąsajų, tikrai sakau.
 
Štai koks keistas, naujas, artimas ir toks geras buvimas su ratiliokais.
 
Jau belaukianti medžių sužaliavimo kitąmet –
Veronika
 
(D. Martinaitytės ir A. Petrašiūno nuotr.)
Balandžio ketvirtoji. Šiltesniems orams lepinant panašu, kad pavasaris atėjo ne tik pasak kalendoriaus. Siusdamas dėl vakarinių kamščių skuodžiu senamiesčio gatvėmis ir vis vien VU centrinius rūmus pasiekiu jau vėluodamas. Apie tai sužinau dar neįžengęs pro universiteto vartus. Iš Didžiojo kiemo sklinda „Ratilio“ kapelijos garsai ir kažkur (greičiausia praeitą dieną vykusioje papildomoje ansamblio repeticijoje) girdėta melodija. VU 439-asis gimtadienis eina į pabaigą ir po visos dienos renginių nemažas būrelis ištvermingiausiųjų drąsinasi patrypti pagal ausiai dorai negirdėtus bandonijos, basedlos, cimbolų ir smuikų, traukiančių tradicinių šokių melodijas, garsus. Drovesni žiūrovai, vedėjų (ko kito, jei ne saldžiabalsių Luko ir Damilės) paraginti ar energingų šokėjų pakviesti, tampa renginio dalyviais ir apšyla grupės „Biplan“ koncertui tikrąja to žodžio prasme. Tarp šokėjų neilgai trukus sukuosi ir aš, jau pažindamas dar taip neseniai visiškai svetimus ansamblio narių veidus ir keletą kitų renginio dalyvių – etatinių šokėjų. Pusvalandis pralekia, rodos, akimirksniu, ir sušilusią publiką atiduodame į „Biplan“ rankas. Gera grupė, špyga taukuota.
 
Gaudeamus! (E. Kurausko nuotr.) LRT studijoje – paslaptingas sutartinės ir hango gaudesys
 
Balandžio aštuntoji. Įdomiai sutapo: šiais metais Lietuvai 100-asis jubiliejus, o ansambliui – 50-asis. Tokia proga nepamiršta pasidžiaugti ir LRT rodomos laidos „Duokim garo“ prodiuseriai, nusprendę paskirti laidą „Ratilio“ sukakčiai. Filmavimasis „Duokim garo“ ansambliui – anokia naujiena, net ir šiais mokslo metais tai jau antrasis mūsų apsilankymas studijoje. Tačiau šįkart programa platesnė – joje dainos, šokiai, instrumentinė muzika.
 
Savaitgaliui ankstų rytą įsiveržiame į LRT studiją. Tačiau neateiname tuščiomis. Pirmiausia tempiame aprangą. Kai kurios merginos net tris drabužių pamainas! Viena – suknia daugiabalsiam romansui „Kur baltos rožės žydi“, antra – tradiciniai kurio nors Lietuvos regiono drabužiai ir trečia – archeologinis kostiumas. Pora merginų pašonėje nešasi ir po lygintuvą – neklusnioms marškinių rankovėms, kaspinėliams ir sijonams „auklėti“. Mano manta paprastesnė – žemaitiškas kostiumas su sermėga. Stabteli pora mašinų ir ratiliokai iš bagažinės vieną po kito traukia instrumentus. Neužmirštame ir geros nuotaikos, na, bent jau maniškė puiki, nes išgėriau pakankamai kavos.
 
Pirmoji dienos dalis – repeticija. Pradedame nuo dainų. Kiekviena jų skirtinga ir savaip atspindi Lietuvos regionų unikalumą. Daugiabalsę žemaitišką dainą keičia ožragio akomponuojamas valiavimas. Vaikinams poilsiaujant merginos repetuoja sutartines, o šioms pinantis kasas vaikinai maršo ritmu traukia partizanų dainą „Alyte“. Čia padeda instinktyviai išmokta gudrybė, kaip neprapulti „Ratilio“ dainuojant, kai nelabai sugebi – atsistoti greta stipresnio. Toliau repetuojame šokius, jie šįkart visi iš Vakarų Lietuvos. Nors įmantriojo „Mėmelio keturkinkio“ ir painiojo „Suktinio jonkelio“ ir netenka sušokti, tačiau džiaugiuosi šokdamas „Vingierką“ ir „Lemburgį“. Muzikantai atskirai repetuoja instrumentinius kūrinius. Rodos, tik įsismaginus atvyksta ir pietūs – kalnas picų. Baigę repetuoti/persirengti/pietauti su gimtadieniu pasveikiname ansamblio vadovę Mildą Ričkutę ir ansamblietę Rasą Alę Petronytę (to vėliau nepamiršta padaryti ir laidos vedėjai). Tradiciškai sudainuojame „Gyvuokit, gyvuokit...“. Aš Rasai, Modestos švelnaus žvilgsnio paragintas, teikiu ananasą ir pirmas pradedu ją šokdinti. Tačiau po poros taktų mane „velniop“ nuploja kitas ir prisijungiu prie ratu juosiančių šokėjų.
 
Po linksmybių prasideda ir tikrasis darbas. Aplankę smagią grimuotoją grupelėmis žengiame į sceną. Joje viskas šiek tiek kitaip. Nors transliacija ir ne tiesioginė, tačiau viskas atrodo sudėtingiau, rimčiau. Sutartinėms akomponuoja „kosminius garsus“ skleidžiantis mistinis instrumentas hangas. Jo švelnių gaudesių užhipnotizuotas pasineriu į dainų, šokių ir instrumentinių kūrinių procesiją. Transą kartas nuo karto pertraukia garso ir mikrofonų derinimas, pristatymai bei, kažkam riktelėjus „plojimai!“, publikoje nuvilnijanti ovacijų banga. Žiūrovais po filmavimo tampame ir mes. Su nuo plojimo skaudančiais delnais ir picos bei gimtadieninių pyragų trupiniais baigiame dieną. Keista, tačiau penkios valandos studijoje neprailgo.
 
Valentinas
(E. Kurausko ir D. Martinaitytės nuotr.)

Artimiausi renginiai

<<  <  Rugs. 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
        1
  2  3  4  5  6  7  8
  9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      

Naujausi leidiniai

Go to top