Apdovanoti ir laimingi (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Kai mūsų susižavėjusios akys bėgiojo autobuso languose pasirodžiusiais Slovakijos kalnais, o miegūstas autobuso oras lingavo nuo dainų apie kalnus, net negalvojome, kad po trejeto dienų tuo pačiu keliu važiuosime namo ne tik pilnas kišenes įspūdžių prisikrovę, bet ir su didžiuliu krepšiu lauktuvių iš pačios Zvoleno miesto merės rankų.

Lietuviai Jakutijoje (J. Slipkauskaitės nuotr.)

Tokia minusinė temperatūra, kad jos suvokti nepadeda ir vaizduotė, šeši metrai užšalusios Lenos ledo ir per visą žiemą neišjungiami automobilių varikliai: daugiau pasiklausius apie Jakutijos žiemas nejučia imi svarstyti, kaip šiuolaikinių jakutų protėviai galėjo sumąstyti, kad būtent šios žemės yra tinkamiausios apsigyventi. Net ir vasarą, vėlyvo birželio saulei negailint šilumos, pro basučių padus gali justi besismelkiančią vėsą – nuo amžino įšalo tave skiria vos pusė metro žemės. Kad tai ypatingas kraštas, pamiršti neleidžia ir per visą naktį nuraudęs dangus, ir lyg kokio tvirtumo bei atšiauraus grožio pilni jakutų veidai: taip Jakutija, nors svetima ir kiek grėsminga, patraukia, o sugrįžus namo matyti vaizdai bei žmonės diena iš dienos stovi akyse.

Štai kaip smagiai – tik, žinoma, ne raiti – sekmadienio popietę ratiliokai dulkes kėlė „Skamba skamba kankliai“ dalyvių eisenoje. Kitų dalyvių apsuptyje, po garbingai plazdančia ansamblio vėliava, gaudžiant bandonijų bei ragų muzikai, ši didelė ir puiki kompanija, linksmindama vilniečius, svečius ir vieni kitus, rinkosi į finalinį festivalio koncertą Uliokim, broliukai.

Gražuoliai eisenos priešakyje

Paskutinį balandžio savaitgalį „Ratilio“ tradiciškai išsiruošė į pajūrį dainomis, sutartinių gaudesiu, kojų trepsėjimu ir jauna energija padėti Jurgiui žemę atrakinti. Ir išties: Palanga žydinti, žaliuojanti, ratiliokai – ryškūs, smagūs, žaismingi. Dalelę pavasario grožio nuotraukose užfiksavo ansambliečiai Julita ir Augustas – kviečiame įsikvėpti:)

Nuotraukos iš Palangos

Jurginių vaizdai

Margučiai ant ratiliokės Adelės Velykų stalo

Ką tik įžengėme į Didžiąją savaitę – laiką, skirtą pasiruošti šv. Velykoms. Ji prasideda Verbinėmis – tą dieną Kristus įjojo Jeruzalėn, ir jam po kojomis žmonės klojo palmių šakas. Lietuviškoje tradicijoje, pasak etnologės P. Dundulienės, bibliniai įvykiai buvo susieti su archajiškuoju medžių kultu, mat buvo pinamos rykštelės iš besiskleidžiančių žilvičio, beržo, kadagio ir kitų medžių ar krūmų šakų1. Šiomis rykštelėmis ankstyvą Verbų sekmadienį lietuviai stengdavosi išplakti visus šeimos narius, kad šie sveiki ir laimingi būtų. Plakdami sakydavo: Ne aš mušu, rykštė muša, patol muš, kolei suluš2. Verbas saugodavo ir laikydavo trobose, kad tuos namus aplenktų visokios negandos ir perkūnijos.

Velykinio laikotarpio, arba Didžiosios savaitės, papročiuose, kaip ir daugelyje kitų kalendorinių švenčių, dominuoja trys pagrindiniai elementai – vanduo, ugnis ir žemė.

Artimiausi renginiai

<<  <  Vas. 2024  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
     1  2  3  4
  5  6  7  8  91011
12131415161718
19202122232425
26272829   

Naujausi leidiniai

Go to top