Parbėg laivelis, Klaipėda, liepos 19–22
 
Kas gi galėtų nenorėti važiuoti į Klaipėdą pačiam vasaros smagume – saulytė plieskia, čia pat jūra, o kartu su tavimi – dar ir puiki „Ratilio“ kompanija. Atrodo, iki pilnos laimės tetrūksta tik ledų porcijos rankoje. Tačiau Klaipėdoje šias atostogautojiškas mintis į šalį nustūmė festivalio „Parbėg laivelis“ margumas ir skambesys. Programa buvo intensyvi, koncertų ir renginių – daug. Man labiausiai įsiminė šokiai senosios perkėlos kelte – ten apie valandą grojome ir linksminome žmones, tiesiog besikeliančius iš Klaipėdos į Smiltynę ir atgal. Daugeliui keltu plaukiančių žmonių tai buvo malonus netikėtumas, ir buvo gera matyti jų šypsenas. Be to, šokti plaukiant laivu (net jei plaukimas trunka 15 minučių) yra kažkaip svajinga ir romantiška. Džiugu, kad pertraukėlėmis tarp dalyvavimo įvairiuose festivalio renginiuose galėjome bent truputį užmesti akį ir į kitus pasirodymus, pabūti ne tik dalyviais, bet ir žiūrovais. Festivalyje dalyvavo labai daug ir labai puikių kolektyvų bei atlikėjų iš užsienio (Ispanijos, Rusijos, Kroatijos ir daugelio kitų šalių), kurie nustebino ir sužavėjo savo muzika, šokiais ir tradiciniais rūbais. Taip pat tai buvo susitikimas su jaunais žmonėmis iš kitų kraštų, su kuriais, galima sakyti, turime panašų hobį – domimės savo šalių tradicine muzika ir šokiais. Bendrai apibūdinant festivalį „Parbėg laivelis“, norisi jį palyginti su jūros vėjo gūsiu – gaiviu, pilnu jėgos ir džiaugsmingo siautulio, patraukiančiu judėti kartu. Šis gūsis taip įsuko, kad nė negaila, kad nespėjau pasimaudyti jūroje!
 
A. P.
(Rasos Alės nuotraukos)
 
Šokame tarpusavy... ...ir šokdiname kitus!
Grojame,... ...dainuojame,... ...ir įstringame folklore amžiams
Vasaros idilė Vasaros idilė 2: iškyla

„Ratilio“ jubiliejaus laukėm nesulaukėm: 50-mečio šventei ruoštasi gerą pusmetį, o galvoje ir širdyje mintis apie ansamblį nešiojome, sūpavome, čiūčiavome ir dar ilgiau. Ir štai išaušo birželio 16-oji, ir Kairėnų botanikos sodas suskambėjo dainomis, dūzgė byzgė pašnekesiais, sulingavo nuo šokių ir nuvilnijo kvatulio banga. Nežinia, kiek dainų sudainuota, kiek gražių žodžių išsakyta, kiek ansambliečių sutikta nei kiek senų istorijų prisiminta ar naujų planų sukurta – niekas neskaičiavo. Ir žodžiais galima nusakyti tik tiek: per mãža. Per maža laiko pasibūti, per maža puslapių visiems ratiliokų pasakojimams suguldyti, per maža žodžių nupasakoti, kas gi tas „Ratilio“ ir kaip gera jo dalimi būti. Gimtadienio šventė prabėgo, tačiau „Ratilio“ ratas nenustoja sukęsis. Skaitykime knygą „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ ir rašykime naujus jos puslapius, toliau kurkime, bendraukime, ratiliuokime. Valio „Ratilio“!

O dalelę viso šventės džiaugsmo pavyko užfiksuoti uoliems fotografams: Natalijai Rancevai ir Keiichi Kagi. Žiūrim ir prisimenam:)

 

 

Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai įvardijamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė pastebi: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvę momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Milda Ričkutė Kristina Aponavičiūtė

Kiekvienas folkloruojantis studentas pasakys, kad festivalio „Skamba skamba kankliai“ laukia su dideliu entuziazmu, bet ne mažesniu ir nerimu. Reikės ne tik zuiti nuo skalbyklės prie lygintuvo, paskui lėkte iš paskaitų į koncertą, tada su visais daiktais braukant prakaitą ar lietų nuo kaktos gaudyti troleibuso, bet ir priimti sunkius (esminius!) gyvenimo sprendimus: naktišokiai ar naktimoksliai – štai mįslė! Nors Skambakanklių džiaugsmai ir rūpesčiai visada tokie pat malonūs ir jau pažįstami kaip gimtųjų namų kertės, festivalis kaskart šiek tiek kitoks. Šiemet man jis buvo ypatingas tuo, kad pagaliau drįsau mokslus padėti į šalį ir į gegužės 22–27 vykusius renginius kulniavau kasdien. Visa, ką pamačiau, kuo pasidžiaugiau, rankos nei skaitytojų kantrybės negailėdama ir surašau.
 
Sunku įsivaizduoti geresnę pradžią festivaliui nei jaukus pasidainavimas Vilniaus dailės akademijos kiemelyje su etnografiniais Sedos ir Žiūrų kaimo ansambliais. Labai smagu, kad malonų pavakarį kartu praleisti nusprendė tiek daug giedrų folkloro veidų, kurių būryje šypsojosi ir mūsų, smalsių ratiliokų, saujelė. Buvo gražu žiūrėti į šeimomis, giminėmis dainuojančias bendruomenes – jų pavyzdys įkvėpė ir sušildė. Aš šališka, bet beklausant Žiūrų dainininkų apėmė ir nostalgija, ir didelis pasididžiavimas dzūkais – kartu su ansambliete Julita abiem gerai žinomas dzūkiškas dainas traukėm ir širdzys dzaugės.
 
Šeimiškas ratas su Sedos ir Žiūrų bendruomenėmis Dainuoti nekantraujantys „Ratilio“ vyrai

Man, antrus metus Vilniaus universitete ratiliojančiai studentei, pavasaris, prisijungus prie ansamblio, įgijo ypatingą reikšmę. Lietuvių liaudies daina gamtos apsuptyje, vilkint tautinį kostiumą, veikia tarsi gydomoji galia – atsiveria akys, medžiai atrodo žalesni, aplanko pilnatvės jausmas bei suvokimas, jog šalia stovintys jaučia tą patį, o šokiai, griežiant kapelijai, nuveja kasdienes problemas ir veide įtaiso šypseną, nedingstančią ilgą laiką.
 
Rodos, prieš savaitę dainavome jūrai Palangoje, o štai ir gegužė, skaičiuodama paskutines dienas, kviečia pakelti akis nuo knygų ir apdovanoja mus, ansamblio narius, renginių gausa. Kovo pradžioje apsidžiaugėme Estijos lietuvių bendruomenės kvietimu dalyvauti projekte „100 virėjų virtuvėje“ ir drauge paminėti Lietuvos Valstybės atkūrimo jubiliejų. Nekantraudami susitikti, išsiuntėme Estijon vaizdo sveikinimą, o kad susitikimo ten laukia ne mažiau, įsitikinome išvydę save dainuojančius ant Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyros viršelio.
 
Ant puikių grindų šokti vienas malonumas! Cepelinų ar šakočio? Tarp svečių – ir ambasadorius Giedrius Apuokas
 
Gegužės 19-ąją, pasigrožėję Talino senamiesčiu, pavaikščioję siauromis gatvelėmis bei išklausę gidės pasakojimo apie šalies istoriją, skubėjome į Estijos etnografinį muziejų Vabaõhumuuseum susitikti su lietuvių bendruomene. Čia mūsų laukė šiltas priėmimas, pakili atmosfera, tėvynainių šypsenos bei gardūs lietuviški patiekalai, kuriuos paruošė seklyčios Kolu Kõrts virėjai bei restorano „Paukščių takas“ šefė p. Regina. Šventę pradėję himnu, leidomės į kelią po penkių Lietuvos regionų melodijų vingrybes. Beregint linksmybės persikėlė į lauką, o ten į ratą įsukome ir vietos lietuvius, ir prašalaičius turistus, ir mažus, ir didelius. Po šokių ir dainų smalsius renginio lankytojus supažindinome su lietuvių tautiniais kostiumais bei tradiciniais liaudies instrumentais: į Viliaus, kurį ansamblio nariai pagarbiai praminė „vienu žmogumi – visu ansambliu“, raginimą išmėginti skudučius, daudytes bei ožragį atsiliepę vyrai puikiai atliko sutartinę, tiksliai išpūtė garsus ir susilaukė gausių ovacijų. Ansamblio nariai taip pat pasirūpino, kad vaikai neturėtų progos nuobodžiauti – kvietė jungtis į ratelius, žaisti bei linksmintis drauge.
 
Polka su ragučiais! Reid rata...
 
Padėkoję šventės organizatoriams, apdalyti lauktuvėmis ir šypsenomis, atsisveikinome su šimtmetį švenčiančia valstybe ir patraukėme namo lyginti marškinių, kaspinų, pinti vainikų ir ruoštis tarptautiniam folkloro festivaliui „Skamba skamba kankliai“.
 
Mažoji Goda
 
P.S. Šventės atgarsiai mus pasiekia iki šiol:
 
Facebook'e dalijamasi šventės įspūdžiais
 
Daugiau įspūdžių rasite Estijos lietuvių bendruomenės Facebook paskyroje.

Artimiausi renginiai

<<  <  Spal. 2021  >  >>
 Pr  An  Tr  Kt  Pn  Šš  Sk 
      1  2  3
  4  5  6  7  8  910
11121314151617
18192021222324
25262728293031

Naujausi leidiniai

Go to top