Po daugiau nei aštuonių valandų kelionės autobusu ir mažiau nei penkių valandų miego rugsėjo 4-osios rytą išėjome į viduramžiais alsuojančio ir savo žalumu žavinčio Talino gatves. Vaizdai keitė vienas kitą: gynybinė siena, jos bokštai, paslaptingas šulinys, turgaus aikštė, vaistinė (kurioje anksčiau pardavinėjo net vienaragio rago miltelius!), cerkvė, vartai, parlamentas, parkai...
Turėjom labai ilgas atostogas – net dvi savaites tarp koncertų. Sekmadienį naujai mažlietuvių folkloru papildytą programą vežėm į Zarasų Žolinę.
Liepos 29 d. pilnomis rankomis instrumentų lipome į sceną ratiliokiškai švęsti jau įsisiūbavusių Mažosios Lietuvos etnodienų. Kadangi esu nepagydomas matematikas, suskaičiavau, kokį gi Mažosios Lietuvos derlių užauginom. Koncerte viena kitą mainė 3 solinės dainos, 3 merginų dainos, 3 vaikinų dainos, 4 bendros dainos ir 6 šokiai. Be viso to, dar demonstravome 9 paprastesnius vakaroninius šokius. Be abejo, neprekinės išvaizdos ne ką mažesnis derlius nugulė tarp Didžiosios aulos sienų ir laukia kitų koncertų.
Kai prieš septynerius metus (!) atėjau į „Ratilio“, kaip tik pradėjome mokytis kantičkinių giesmių. Man kantičkos buvo naujas žanras (nežinau, ar nebuvo jos populiarios mūsuose, ar stigo vaikystėje žinių atpažinti). Nebepamenu, kaip tuomet jas priėmiau – tikriausiai smalsiom ausim, nors būta pajuokavimų, kad nubarstė dalį naujokų giesmių aukštybės... Tada, bent jau mes, ansambliečiai, nenujautėme, kiek su jomis draugausime – tąsyk, rodos, ruošėmės vienoms Mišioms Vilniuje. Bet, užsukusios į „Ratilio“ repertuarą, giesmės pasiliko ir įsišaknijo – giedojimas Mišiose tapo neatskiriama Palangos Jurginių dalis, vežėmės kantičkas keliaudami į tremties vietas, deja, teko ir ansambliui brangių žmonių jomis išlydėti.
Vasara Vilniuj – tai tokia vingiuota pokalbių tema, kad, jei pradėtume ją narplioti, neprailgtų net ilgiausia kelionė. Gerai, kad kaskart, kai jau, regis, pradeda plūsti ilgesinga „bet kur, kad tik nuo asfalto“ nuotaika, vis pasitaiko, kad pavilioja kokia tolima šalis, sužavi savo mėlynomis kalvomis, tik iš nuogirdų pažįstama kalba, o iš ten parvykusių pirklių ir piligrimų pasakojimai apie vietinių žmonių manieras, temperamentą, meno lygį ir muzikos skonį užgniaužia kvapą. Visų šių turtų pavilioti nusibaladojom į vieną tokią spalvingos istorijos ir kultūros šalį – Plungės miestelį. Liepos 3–4 dienomis čia vyko folkloro festivalis „Saulelė raudona“, kuriame, nepaisant visų tų kilometrų, mus priėmė kaip vienos didelės šeimos narius.