Naujienos

Tuoj po Užgavėnių medines kaukes pakeitėm medžiaginėmis, o išviję žiemą žadinom ne tik žemę, bet ir savo kūrybiškumą – teko ieškoti būdų, kaip ratiliuoti per karantiną. Būdami Vilniaus universiteto studentai ir nuolat jausdami nenuslopinamą poreikį veržtis aukštyn, ad astra, priėmėm šių metų pavasarį ne kaip stingdančią patirtį, o kaip intriguojantį iššūkį ir eksperimentą, prasmingų paieškų ir neįkainojamų patirčių laikotarpį. Atidėję lygintuvus laukti geresnių laikų, o krakmolą supylę į bulvių tarkius cepelinams, suskatom savarankiškai atrakinėti ir studijuoti įvairiausias folkloro lobyno skryneles.

Naujų melodijų mokėsi ne tik ansamblio kapelija – įvaldyti naujus instrumentus ar pagerinti turimus įgūdžius stengėsi Modesta ir Rasa Alė, kanklėmis skambinusios sutartines ir Mažosios Lietuvos dainas, Gabrielė grojo akordeonu kartu su seneliu, Damilė ir Lukas namiškius linksmino smuiko ir armonikos duetu. Ūla karantino metu gilinosi į tradicinę simboliką ir jos atspindžius tautosakoje, rengė rašto darbą apie Dainuojančiąją revoliuciją. Teresė dar uoliau ėmė gaudyti namų aplinkoje skrajojančius sparnuotus tarmiškus posakius, vildamasi jais papildyti „Ratilio“ sakytinį lobyną. Bene visi klausėsi dzūkų folkloro pateikėjų, mokėsi solo atlikimo, iš įrašų mokėsi naujų dzūkiškų šokių, o kai kurie, ausimis dėmesingai melodijų vingius gaudydami, dar ir įvairiausiais amatais užsiėmė ir savo meistrystę tobulino. Akvilė pripynė dailių pintinaičių rudens gėrybėms, Gustė kūrė įstabius dailės darbus, Barbora vijo juostas ir kūrė įmantriausias, tradicinių motyvų įkvėptas šukuosenas, o auksarankis Matas plušėjo savo dirbtuvėse, kurdamas rėmelius senoviniams aviliams, meistraudamas skrynutes, siūdamas odinius batus. O kur dar kiti darbštieji gabieji ratiliokai – ar begalėtum visų žavius užsiėmimus ir išvardyti?

Nutarę, kad be koncertų irgi neapsieisim, perkėlėm juos į virtualią erdvę. Velykų laukti folkloro mylėtojus kvietėme surengę virtualių edukacijų renginį „Savaitė su RATILIO: Velykų ir Jurginių tautosaka“. Šešias dienas dalijomės vaizdo įrašais, supažindinančiais su įvairiais pavasario švenčių tautosakos žanrais, kuriuos ratiliokai interpretavo itin kūrybiškai ir žaismingai – o kaipgi pavasarį apsieisi be pasilinksminimų ir pakvailiojimų! Skambėjo Kristinos stiklinių buteliukų sutartinė, Rasos Alės raliavimu besigrožintis Matas apsivilko karvytės kombinezoną ir pademonstravo naujos sporto šakos – karvių parkūro – įgūdžius. Sūpuoklines dainas atliko Julija, pasupusi pliušinį katinuką po stalu parištose sūpynėse, ir Damilė, išbandžiusi kiek ekstremalų dainavimo ir supimosi, kybant ant skersinio aukštyn kojomis, derinį.

Daug plušėjo ir savo kūrybines galias realizavo ansamblio montavimo guru. Negailėdama savo brangaus laiko, Julita į virtualų ansamblį būrė dainuojančių ratiliokų galveles, dėmesingai dėliojo garso segmentus – taip gimė mums dar neregėto populiarumo sulaukę dainų įrašai. Socialiniuose tinkluose skambėjo žemaitiška daina „Uoj, ūžkit ūžkit“, švelniosios Julijos vedama „Viduj laukelio verba stovėjo“, o kantičkinės giesmės „Pone Karaliau“ palaimingas skambesys meldė sveikatos pasauliui.

Karantininę ratiliokų kūrybą vainikavo virtualus renginys „Skiriame #SSK“, kuriuo netradiciškai atšventėme šiemet kiek kitaip vykusius folkloro atlaidus. Alyvomis kvepiančios festivalio nuotaikos gūsį į Vilniaus universiteto kiemelius įnešė čia suskambusi muzika, dainos ir šokiai, dūzgiantys dronai ir besipinantys mikrofonų laidai – ratiliokai ruošė išskirtinius įrašus, dedikuotus daugeliui tradicinių tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių. Muzikantai negailėjo kanifolijos strykams, jėgos dumplėms, dainininkai ir šokėjai budino snaudžiančius Universiteto rūmus, o visa tai į kompiuterio ekraną sutalpinti iššūkį priėmė kartu su vadove Milda filmavimus režisavęs Mantas ir jam pagelbėję montuotojai – Julita, Modesta, Augustas ir Indrė. Prie vilniečių šėlsmo prisidėjo ir autentikos išsiilgusius sužavėjo į gimtines išvykę ratiliokai, vaizdo įrašuose įamžinę gyvas, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.

Net ir po įdomiausių kūrybinių eksperimentų ir vaisingo individualaus folkloro mokymosi jaučiam, kad lygiavertės alternatyvos susibūrimams Didžiojoje auloje nėra. Pirmadienį mus, lyg ant naminės sofutės klestelėjusius ant salės kėdžių, džiugiai besišnekučiuojančius ir vienus kitų iki skausmo išsiilgusius, ištiestomis rankomis sutinka Kristina ir ištaria: „Sveiki sugrįžę namo!“ Ant scenos vėl susiburia ratas, o po kelių mėnesių išgirdus bendrą, harmoningą balsų skambesį, tremtinių dainos pirmas posmelis nulūžta kažkur gerklėj, „gal ką suvokus amžina ir aukšta“ (M. Martinaitis).

Damilė

Apdairiai prisitaikydami prie švelnėjančio karantino sąlygų, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ nariai su nekantrumu grįžta į repeticijas ir sceną. Gegužės 25–31 dienomis ratiliokai kvies folkloro mylėtojus stebėti visą savaitę truksiantį virtualų renginį „Skiriame #SSK“. Ansamblio socialinių tinklų paskyrose pasirodys specialiai tradiciniams tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginiams dedikuotų programų įrašai.

Nuo pat 1973 m. kiekvieną pavasarį Vilniaus gatves tradicinės muzikos garsais užtvindantis, į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ šiemet vyks kiek kitaip, nei įprasta. Trokšdami prisidėti prie nenutrūkstamo festivalio skambėjimo ir dešimtmečius skaičiuojančios Vilniaus miesto tradicijos, puoselėjamos Vilniaus etninės kultūros centro bei visos Lietuvos ir užsienio folkloro kolektyvų, ratiliokai kanklių stygas virpins, tradicines dainas dainuos, muzikuos ir kaip niekada smagius šokius šoks!

Nepajėgdamas įsivaizduoti pavasario semestro pabaigos be folkloro atlaidų vardą įgijusio festivalio, „Ratilio“ kartu su VU Kultūros centru rengiasi kūrybiškai paminėti „Skamba skamba kanklius“. Paskutinės gegužės savaitės vakarais ansamblio „Facebook“ paskyroje žiūrovai išvys specialiai šiai progai skirtas programas, nufilmuotas ir įrašytas Vilniaus universiteto kiemeliuose. Trumpi vaizdo įrašai bus dedikuoti daugeliui tradicinių festivalio renginių. Minint festivalio renginį „Iš gyvosios versmės“, prieš žiūrovų akis atsivers gyvos ratiliokų šeimose puoselėjamos muzikinio folkloro, tautodailės ir buities tradicijos.

„Skamba skamba kanklių“ tradicija glaudžiai susijusi su Vilniaus universitetu. Anksčiau Universiteto pastatų ansambliui priklausiusiame Alumnato kieme vyko pirmųjų festivalių renginiai – tik vėliau Kanklių garsas iš Universiteto pasklido po visą sostinę.

• Kvietimai

Visai neseniai mielosios „Ratilio“ filologės pasidalijo savo mintimis apie ansamblį, studijas ir tai, kaip filologija ir folkloras jų gyvenimuose pinasi. Nė pastraipėlės į bendrą straipsnį nebebūtum įspraudęs – toks jis sodrus įžvalgų išėjo, sakytum, net braška – bet juk filologių ratiliokių ir daugiau yra! Gyvas, rodos, pats iš lapo Teresės balsu čiauškantis pasakojimas dėl to nugula čia ir žada pradžiuginti visus, tarmiško žodžio pasiilgusius.

• Aš – ratiliokas

Skaityti daugiau...

1968 metais scenoje pasirodė būrelis studentų, dauguma lituanistų, Vilniaus universiteto bendruomenei pristačiusių Velykoms skirtą programą. Tai buvo pirmasis folkloro ansamblio, kurį dabar žinome kaip „Ratilio“, koncertas. Šiandien, po daugiau nei 50 metų, maršrutas Centriniai rūmai–Didžioji Aula, arba paskaitos–repeticijos, filologams taip pat puikiai pažįstamas. Ir šiuo velykiniu laikotarpiu, prisimenant ansamblio pradžią, rubrikai „Aš – ratiliokas“ norisi pakalbinti ne ką kitą, o būtent juos.

• Aš – ratiliokas

Skaityti daugiau...

Dabar, kai Naujieji metai atėjo pagal, ko gero, visus kalendorius (argi naujas metų ratas ne pavasarį, taigi nuo Užgavėnių, pradeda riedėti?), galima ir ratilio.lt svetainei pražydėti naujais tekstais. „Ratilio“ tikrai ne žiemos miegu miegojo – tokią „žiemą“ nė neįmigsi, kaip žurnalistams per Užgavėnes skundėsi meška persirengusi Indrė, o juk ratiliokams šiaip ar taip visada darbymetis. 2020-ųjų pradžia – ne išimtis; apie ją – keliais raktiniais žodžiais.

Skaityti daugiau...